Karo chaosas
Ukrainoje:
kenčia vaikai

Pradinis » Karo chaose Ukrainoje kenčia šeimos ir vaikai

Jau mėnesį Chersone Ukrainoje gyvenančios Alevtina* ir jos dvylikametė dukra Julija nuo lauke vykstančių apšaudymų slepiasi savo rūsyje. Maisto ir vaistų atsargos beveik baigėsi, iš miesot išvykti neįmanoma, o likti – pavojinga. 

„Nuolat girdime šaudymą ir sprogimus“, – sako Alevtina. „Dukra jau išmoko atskirti, kas ir kur šaudo. Aš labai bijau, bet dukra greitai prisitaikė prie naujos realybės“. 

Pirmosios karo akimirkos visam laikui įsirėžė Alevtinos atmintyje. „Pabudau apie 4 valandą, girdėjosi riksmai: „Prasidėjo karas, mus puola!“. Man pasakojo, kaip buvo nužudyti mūsų pasieniečiai, kaip priešai įsiveržė į mūsų pasienio miestelius.“ Virš Alevtinos namų praskridus pirmiesiems priešo sraigtasparniams kilo panika. 

„Apimta panikos surinkau vaikų daiktus, vaistus. Prisiminiau Raudonojo Kryžiaus instruktoriaus mokymus, kaip sustabdyti kraujavimą lipnia juosta. Nežinojau, ką daryti – ar dabar eiti į darbą, ar bėgti iš miesto? Mano dukra nakvojo pas močiutę kitame Chersono rajone, tai vykau pas juos.“

Alevtinos vyras apie dvi valandas stovėjo eilėje prie degalinės, o ji tuo tarpu skambino giminaičiams, kad susitartų dėl susitikimo vietos. „Girdėjau keistus garsus ir negalėjau suprasti, iš kur jie sklinda. Kažkas sproginėjo, nuolat švilpė ir gaudė. Vieni sakė, kad šaudė į oro uostą, kiti sakė, kad pataikė į Antonovo tiltą. Išėjau į lauką – tiltas stovėjo, bet juo milžinišku greičiu lėkė automobiliai“.

Kai pagaliau vėl susitiko su dukra, Alevtina pasakė, kad viskas bus gerai. „Dukra pradėjo verkti ir sakyti, kad niekur neis be mūsų šuns ir katės. Turėjome grįžti namo. Be to per paniką pamiršau ten visus mūsų asmens dokumentus“. Grįžę namo jie pamatė, kad katė pabėgus. Į automobilį įsodino šunį ir pasiėmę dokumentus skubisi išvažiavo. 

„Išėję iš namų sutikome kaimynų berniuką Mykolą“, – prisimena Alevtina. „Jis gyveno su savo motina, tą dieną ji buvo išvykus į miestą reikalais. Norėjau jį pasiimti su mumis, bet Mykola kategoriškai atsisakė – laukė mamos. Vos tik išvažiavome, mūsų namai buvo apšaudyti“.

Vėliau kaimynai Alevtinai pasakė, kad Mykolos motina žuvo, o jis liko gyvas. Pats ištraukė motinos kūną iš po griuvėsių ir sėdėjo šalia, kol vaiką rado savanoriai. „Mano dukra Julija ir Mykola buvo draugai beveik nuo gimimo“, – liūdnai sako Alevtina. „Jo mama laikė žirgus, vaikai kartu jodinėdavo ir maudydavosi su jais Dnipro upėje“.

Dabar Alevtina su šeima glaudžiasi pas giminaičius kitoje miesto pusėje. Mykola gyvena su seneliais ir su Julija susirašinėja internetu. „Iš pradžių Julija bijojo jam skambinti ir rašyti. Ji manęs klausė: „kaip man su juo kalbėti, ką sakyti, kaip paguosti? Bet Mykolas parašė pats, dabar jis labiau ramina mano mergaitę nei ji jį. Jis nuolat sugalvoja jai užduotį: 40 kartų mirktelėti akimi vaizdo įraše arba išspręsti matematikos uždavinį.“

„Neturime kur eiti – mūsų namai sugriauti, namas kur slėpėmės pirmosiomis dienomis taip pat apšaudytas, ten taip pat žuvo žmonės. Todėl telieka slėptis rūsyje. Savo dvyliktąjį gimtadienį Julija šventė, pasislėpusi rūsyje.“ Alevtina pasakoja, kad bandė eiti į miestą maisto, bet parduotuvių lentynos tuščios. Jei ir liko kokių nors maisto produktų, jie parduodami su didžiuliu antkainiu.

Iš pradžių šeima turėjo geriamojo vandens. Vėliau vandens tiekimas buvo nutrauktas, o kai jį atnaujino, geriant jį šeimai pasidarė bloga. Dabar jie turi pirkti vandenį parduotuvėje, tačiau trūksta grynųjų pinigų, o bankomatai neveikia, sako Alevtina. Šiuo metu išvykti iš miesto nėra galimybės. „Žinome, kad yra žmonių, kurie sugebėjo išvykt iš Chersono. Tačiau taip pat dažnai girdime apie šeimas, patekusias į apšaudymus Chersono apylinkių laukuose. Nesame pasirengę taip rizikuoti. Jei mums būtų atidarytas humanitarinis koridorius, galėtume evakuotis“.

Per vieną karo Ukrainoje mėnesį daugiau nei pusė iš maždaug 7,5 mln. šalies vaikų buvo priversti palikti savo namus. Skaičiuojama, kad pusei iš 3,2 mln. namuose turėjusių pasilikti vaikų gresia badas. Padėtis yra dar blogesnė tokiuose miestuose kaip Mariupolis ir Chersonas, kur vaikai ir jų šeimos jau kelias savaites neturi vandentiekio, reguliaraus maisto tiekimo ir medicininės priežiūros. Jie slepiasi savo namuose ir rūsiuose, laukdami, kol karas liausis.

UNICEF ir partneriai deda visas įmanomas pastangas vaikams Ukrainoje ir kaimyninėse šalyse tiekti humanitarinę pagalbą – ligoninėms veža vaistus ir medicinos reikmenis, bendruomenėms gabena vandenį ir higienos reikmenis, konflikto zonose organizuoja mobilias vaikų apsaugos grupes ir kt. Prisidėti prie pagalbos karo apimtos šalies vaikams galite paaukodami dabar – ačiū Jums.

* (šie ir kiti vardai saugumo sumetimais pakeisti)