Dirvos kalkinimas – senas būdas sumažinti rūgštingumą ir grąžinti žemei derlingumą. Lietuvoje jis ypač aktualus, nes didelė dalis dirvų, ypač smėlingų ir priesmėlio, yra rūgščios. Tokioje žemėje prastai auga kopūstai, burokėliai, svogūnai, česnakai, žirniai, o trąšos pasisavinamos blogiau.
Ruduo – geriausias laikas kalkinti, nes iki pavasario kalkės spėja sureaguoti su dirva. Bet nepaisant paprastumo, šis būdas turi kelis subtilius niuansus. Juos svarbu žinoti, kad „baltieji milteliai“ dirbtų naudai, o ne priešingai.
Pirmiausia – patikrinkite dirvą
Kalkinti „iš akies“ kasmet nereikia. Pirmiausia sužinokite, ar dirva tikrai rūgšti. Paprasčiausia nusipirkti pH indikatorinių juostelių ar dirvos testą sodo prekių parduotuvėje. Tiksliausią atsakymą duoda dirvožemio laboratorija – tai kainuoja nedaug, o tyrimą galima atlikti kas kelerius metus.
Daugumai daržovių tinka pH 6–7. Jei pH žemesnis nei 5,5, kalkinti verta. Jei 6,5 ar daugiau – nebereikia.
Rūgščią dirvą išduoda ir augalai: asiūkliai, rūgštynės, samanos, smilgos.
1. Neberkite kalkių kartu su mėšlu
Kalkės reaguoja su organika ir azotu, išlaisvindamos amoniaką. Dėl to mėšlo maistinė vertė sumažėja, o darže susidaro maisto medžiagų disbalansas. Taip pat kalkės sumažina kai kurių mineralinių trąšų, ypač amonio salietros, veiksmingumą.
Išeitis paprasta: organines trąšas berkite rudenį, o kalkes – ne anksčiau kaip po 3–4 savaičių. Arba mėšlą įterpkite rudenį, o kalkes – kitą rudenį. Galima ir priešingai.
2. Ne visoms kultūroms kalkės patinka
Yra augalų, kuriems kalkės lyg nepageidaujamas kaimynas. Tai bulvės, braškės, rūgštynės, ropės, morkos, mėlynės, šilauogės, bruknės, spanguolės ir rododendrai.
Bulvėms šviežiai kalkintoje dirvoje didėja paprastojo šašo rizika, o morkos ir ropės gali sutrūkinėti. Tokioms kultūroms dirvą geriau kalkinti iš anksto – bent sezonu prieš sodinimą, o pačiais metais sodinti po jų pirmtakų, pavyzdžiui, kopūstų.
O kopūstai, burokėliai, svogūnai, česnakai, ankštiniai, agurkai ir salierai kalkintą dirvą mėgsta.
3. Neberkite ant įšalusios ar per sausos žemės
Kad kalkės veiktų, jos turi reaguoti su drėgme. Ant sausos žemės milteliai tiesiog guli, o vėjas juos išnešioja. Ant įšalusios žemės kalkės nusiplauna į žemumas su tirpstančiu sniegu.
Geriausia berti ant drėgnos, bet ne pelkėtos dirvos ir iškart įterpti kastuvu ar kultivatoriumi į 15–20 cm gylį. Neįterptos kalkės veikia lėtai ir tik paviršiuje.
4. Nepadauginkite
Per didelis kalkių kiekis ne mažiau kenkia nei rūgšti dirva. Augalams tampa sunku pasisavinti geležį, manganą, borą ir kitus mikroelementus, o lapai pradeda gelsti.
Orientacinės normos 1 m²: lengvai priesmėlio dirvai – 300–400 g, vidutinio priemolio – 400–500 g, sunkiai molio dirvai – 500–600 g, priklausomai nuo rūgštingumo. Tikslų kiekį geriausia nustatyti pagal dirvos tyrimą. Kalkinti kartojama kas 4–6 metus, o ne kasmet.
Ką naudoti
Dolomitmiltai – populiariausias daržininkų pasirinkimas. Jie veikia švelniai ir dar papildo dirvą magniu.
Kalkakmenio miltai – panašūs, tik be magnio.
Gesintos kalkės (pūkas) – veikia greičiau, bet stipriau, todėl jų reikia mažiau ir dirbti atsargiau, su pirštinėmis ir akiniais.
Medžio pelenai taip pat mažina rūgštingumą ir turi kalio, bet jie nepakeis kalkinimo labai rūgščioje dirvoje.
Teisingai kalkinta dirva kitais metais atsilygina sveikesniais augalais ir didesniu derliumi, o trąšos pagaliau pradeda veikti taip, kaip turėtų.
