Spalį virš Lietuvos dažnai pasigirsta tas ypatingas garsas – gervių ar žąsų klegesys aukštai danguje. Pakėlę galvą pamatome tvarkingą pleištą, lėtai slenkantį pietų link. Ir daugelis susimąsto: kodėl būtent tokia forma?
Atsakymas pasirodė esąs daug įdomesnis, nei manyta, o kai kurie internete plintantys pasakojimai apie pleištą – tik gražios legendos.
Kaip veikia pleištas
Kiekvienas paukštis, mosuodamas sparnais, už savęs palieka oro sūkurius. Prie sparnų galų oras sukasi taip, kad šiek tiek į šoną ir atgal nuo paukščio susidaro kylanti oro srovė. Jei kitas paukštis skrenda būtent toje vietoje, jam lengviau išsilaikyti ore – jis tarsi gauna nemokamą pakėlimą.
Būtent todėl paukščiai rikiuojasi įstrižai vienas už kito, o iš abiejų pusių susidaro pažįstama V raidė.
Dar 1970 m. inžinieriai apskaičiavo, kad teoriškai toks išsidėstymas gali leisti pulkui nuskristi gerokai toliau nei vienam paukščiui. Internete dažnai cituojamas skaičius, kad pleištas skrenda „71 % greičiau“, kilo būtent iš šių teorinių skaičiavimų, nors jie kalbėjo apie skrydžio atstumą, o ne greitį.
Ką parodė tikri matavimai
Ilgą laiką tai buvo tik teorija. Tikrų paukščių išmatuoti nepavyko, nes juos sunku stebėti ore. Tik 2014 m. mokslininkai, pritvirtinę mažus GPS ir judesio jutiklius ibiams, migruojantiems paskui ultralengvą lėktuvą, užfiksavo, kas iš tikrųjų vyksta.
Paaiškėjo, kad paukščiai ne tik randa naudingiausią vietą pleište, bet ir sinchronizuoja sparnų mostus su priekyje skrendančiu kaimynu. Jie mojuoja būtent tuo ritmu, kad jų sparnų galai visą laiką judėtų kylančia srove. Tai reikalauja nuostabaus tikslumo, ir paukščiai tai daro instinktyviai.
Kiti tyrimai su pelikanais parodė, kad pleište skrendančių paukščių širdis plaka lėčiau nei skrendančių vienų. Taigi jie tikrai sutaupo energijos, nors ir ne tiek, kiek teigė drąsiausi skaičiavimai.
Kodėl vedlys keičiasi
Priekyje skrendančiam paukščiui sunkiausia: jis negauna jokio pakėlimo iš priekio. Todėl ilgų kelionių metu vedlys pavargsta ir pasitraukia atgal, o jo vietą užima kitas.
Tyrimai su ibiais parodė, kad paukščiai tikrai dalijasi sunkiausiu darbu. Kiekvienas maždaug tiek pat laiko praleidžia priekyje, kiek pats pasinaudoja kitų sukurta srove. Mokslininkai tai pavadino abipusiu bendradarbiavimu.
Kam jiems tas klegesys
Gervės ir žąsys skrisdamos nuolat šaukia. Manoma, kad taip jos palaiko ryšį, ypač naktį ar rūke, kai neįmanoma vienos kitos matyti. Balsas padeda išlaikyti pulką kartu ir koordinuoti judėjimą. Kai kurie pasakojimai teigia, kad galiniai paukščiai taip „padrąsina“ priekinius, bet tai jau žmogiškas aiškinimas.
Mitai, kuriuos verta žinoti
Internete plinta graži istorija, kad susirgus ar susižeidus vienam paukščiui, du kiti pasitraukia iš pulko ir lieka su juo, kol jis pasveiks ar žus. Mokslinių įrodymų tam nėra. Žąsų šeimos išties laikosi kartu per migraciją, o tėvai ir jaunikliai dažnai skrenda šalia, bet „slaugės“ pora yra tik legenda.
Taip pat ne visi paukščiai skrenda pleištu. Žvirbliai, varnėnai ir kiti smulkūs paukščiai skrenda tankiais būriais, nes jiems svarbiau apsisaugoti nuo plėšrūnų nei sutaupyti energijos. Pleištas naudingas didesniems paukščiams, kurie mojuoja sparnais lėtai ir skrenda labai toli: gervėms, žąsims, gulbėms, pelikanams, kormoranams.
Kur Lietuvoje stebėti migraciją
Rudenį gerves geriausia stebėti prie Čepkelių raisto, Žuvinto biosferos rezervate ar Kamanų rezervate, kur jos būriuojasi prieš kelionę. Žąsų pulkai dažnai matomi Nemuno deltoje ir Kuršių nerijoje, o paukščių žiedavimo stotis Ventės rage – viena geriausių vietų stebėti migraciją Europoje. Spalis čia yra pats aktyviausias metas.
Taigi kitą kartą išgirdę klegesį virš galvos, pakelkite akis. Tas tvarkingas pleištas yra viena tiksliausių gamtos „technologijų“, kurią mokslininkai pradėjo suprasti visai neseniai.
