Kodėl rytais sunku atsikėlus iš lovos? Kodėl net pasiekus svajonių darbą ar įsigijus norimų daiktų vis tiek kankina tuštumos jausmas? Daugiau nei 60 proc. suaugusiųjų bent kartą per metus patiria gyvenimo beprasmybės pojūtį. Šis fenomenas nėra vien filosofų ar poetų privilegija – jis paveiks kiekvieną iš mūsų, tik ne visi sugebame jo atpažinti.
Gyvenimo prasmės klausimas nėra romantiškas savęs paieškų ritualas ar dvasinio augimo privalumas. Psichologų teigimu, tai fundamentalus žmogaus gerovės komponentas, lygiavertis sveikai mitybai ar pakankamai ilgam miegui. Kai šis „vidinis variklis” neveikia, sutrinka ne tik emocinė būsena, bet ir fizinė sveikata.
Kas iš tikrųjų yra gyvenimo prasmės stoka
Psichologai Michael J. MacKenzie ir Roy F. Baumeister teigia, kad gyvenimo prasmė susideda bent iš keturių dalių – tikslų, vertybių, kontrolės ir savivertės. Kai kurios iš šių sudedamųjų dalių sutrinka ar visiškai dingsta, atsiranda tas pats beprasmybės jausmas, nevilties ir neišvengiamos gyvenimo pabaigos baimė.
Norint suprasti gyvenimo beprasmybės poveikį, pakanka pažvelgti į jos fiziologinius padarinius. Tyrėjai atskleidė, kad žmonės, kurie nesijaučia turintys aiškaus gyvenimo tikslo, dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, kenčia nuo imuniteto sistemos silpnumo ir net greičiau sensta. Tai nėra vien psichologinis diskomfortas – tai realus, matuojamas poveikis organizmo funkcijoms.
Pirmasis ženklas: nuolatinis abejingumas svarbiems dalykams
Kai gyvenimas praranda prasmę, pirmas dalykas, kurį pastebi artimieji – tai keista abejinga. Ne trumpalaikis nuovargis ar streso sukeltas dirglumas, bet gilus, atrodantis beveik filosofinis ramumas dėl dalykų, kurie anksčiau kėlė aistra.
Šis simptomas dažniausiai prasideda nuo smulkmenų. Žmogus nebesidomi darbo projektais, kurie anksčiau suteikdavo enregijos. Prestižiniai pasiekimai ima atrodyti kaip tuščias formalumas. Net artimųjų džiaugsmas ar rūpesčiai praranda anksčiau turėtą emocinį poveikį. Apatija yra interesų ir motyvacijos stoka išoriniams stimulams, pvz., tarpasmeniniams santykiams arba visuotiniam gyvenimui.
Svarbu suprasti, kad tai nėra depresija klasikine prasme. Depresiniai žmonės dažnai jaučia gilų skausmą ar liūdesį. Prasmės stokojantiems žmonėms trūksta bet kokios emocijos – jie tiesiog egzistuoja be vidinio įsitraukimo į gyvenimo procesus.
Antrasis ženklas: pažįstamų dalykų svetimumas
Vienas tragiškiausių beprasmybės simptomai yra tai, kad pažįstamas pasaulis ima atrodyti svetimas. Žmogus gali sėdėti savo mėgstamoje kavinėje, bet jaustis kaip turistas svetimoje šalyje. Tai jausmas, kad atsidūrėte ne savo vietoje ir ne savo laiku.
Šis reiškinys atsiskleidžia įvairiose srityse. Draugų kompanijoje jauti save kaip stebėtoją, o ne dalyvį. Profesinės veiklos sritis, kuriai buvo skirta dešimtys metų, ima atrodyti kaip atsitiktinai pasirinkta kryptis. Net namų aplinka gali sukelti keistą atšalimo jausmą, lyg gyventum išnuomotuose namuose.
Neurologai paaiškina, kad tai susiję su smegenų srities, atsakingos už prasmės formavimą, sutrikimais. Kai žmogus neturi aiškaus gyvenimo tikslo, smegenys ima kitaip apdoroti sensorinius signalus, dėl ko pažįstama aplinka ima atrodyti nerami ir svetima.
Trečiasis ženklas: laiko suvokimo iškraipymai
Žmonės, praradę gyvenimo prasmę, dažnai skundžiasi keistais laiko suvokimo pokyčiais. Dienos ima atrodyti begalinės, tačiau metai praeina nepastebėti. Ateities planavimas tampa beveik neįmanomas, nes trūksta vidinės motyvacijos ar įsitikinimo, kad rytojus bus kitoks.
Psichologai paaiškina, kad prasmė veikia kaip laiko organizavimo principas. Kai turime aiškius tikslus, laikas skirstomas į reikšmingus etapus – parengimo, vykdymo, pasiekimo fazes. Šiam „varikliui” sutrikus, trinka žmogaus funkcionavimas: sumaištis kyla tiek vidiniame pasaulyje, tiek sąveikoje su aplinka.
Tai atsispindi ir prisiminimų kokybėje. Beprasmis laikotarpis atmintyje lieka kaip miglota, mažai detalių turinti masė, nes smegenys neturi kriterijų, pagal kuriuos išskirti svarbius momentus iš kasdienio rutinos srauto.
Ketvirtasis ženklas: sprendimų priėmimo paralyžius
Prasmės stokojantys žmonės dažnai susiduria su keista situacija – net paprasčiausi sprendimai ima atrodyti neįveikiami. Ne dėl to, kad trūktų informacijos ar galimybių, bet dėl to, kad bet kuris pasirinkimas atrodo vienodai reikšmingas arba bereikšmis.
Šis simptomas ypač ryškus profesinėje veikloje. Vadybininkas gali ilgai svarstyti dėl projekto prioritetų, ne dėl jų sudėtingumo, bet dėl to, kad bet kuris variantas atrodo vienodai tuščias. Dažnai jaučiamas beprasmybės ir tuštumos jausmas be jokios priežasties – vienas dažniausiai pasitaikančių šio sutrikimo požymių.
Paradoksalu, bet šie žmonės gali puikiai funkcionuoti sudėtingose situacijose, kai sprendimai yra akivaizdūs ar diktuojami išorinių aplinkybių. Problema atsiranda ten, kur reikia autonominio, vidine logika grįsto pasirinkimo. Čia beprasmybės jausmas tampa paralyžiuojančiu.
Penktasis ženklas: emocinė nejautrinė sėkmei ir nesėkmei
Paskutinis ir galbūt labiausiai aliarmuojantis ženklas – tai vienoda emocinė reakcija į gyvenimo aukštumus ir žemumus. Žmogus gali gauti paaukštinimą pareigose ar susirgti rimta liga, tačiau abi situacijos sukels panašų, atšalų priėmimo jausmą.
Tai kardinaliai skiriasi nuo depresijos, kai žmogus reaguoja į neigiamus įvykius pernelyg intensyviai. Čia dominuoja emocinė plokščia būsena, kai džiaugsmas ir skausmas tampa vienodai tolimi, nereikšmingi pojūčiai. Tuštumos jausmas dažnai būna nuotaikos sutrikimų, kurioje asmuo, atrodo, gyvena egzistencinė krizė.
Neurologiniai tyrimai rodo, kad šis fenomenas susijęs su dopamino sistemos veiklos pokyčiais. Kai gyvenimas praranda prasmę, smegenys ima kitaip reaguoti į tradicinius palaimos šaltinius, todėl net daitai džiaugsmą kelianti patirtis nebesukelia laukiamos emocinės reakcijos.
Kaip atskirti laikinę krizę nuo gilesnės problemos
Ne kiekvienas prasmės klausimas reiškia rimtą sutrikimą. Egzistencinius klausimus užduodame natūraliai gyvenimo lūžio momentais – keičiant karjerą, praradus artimą žmogų, sulaukus vaikų ar išėjus į pensiją. Egzistencinė krizė dažnai kyla iš gilaus susimąstymo apie gyvenimo prasmę, mirties neišvengiamumą, laisvės ir atsakomybės, izoliacijos ir subjektyvumo temas.
Skirtumo kriterijai paprasti: laikina krizė motyvuoja ieškoti atsakymų, keistis, eksperimentuoti. Gili beprasmybės problema demotyvuoja bet kokią veiklą ir kelia abejonių dėl bet kokio keitimo prasmingumo.
Jei aukščiau aprašyti penki ženklai trunka ilgiau nei kelis mėnesius ir pradeda paveikti kasdienes veiklas, darbo produktyvumą ar santykius, reikia ieškoti profesionalios pagalbos. Šiuolaikinė psichologija turi efektyvių metodų tokioms būsenoms spręsti.
Gyvenimo prasmė veikia, kaip „variklis”, kuris kreipia žmogaus elgesį, veikia bendravimą ir tai, kaip žmogus interpretuoja pasaulį bei gyvenimo džiaugsmus ir iššūkius. Kai šis mechanizmas sutrinka, pasekmės paveiks visus gyvenimo aspektus – nuo fizinės sveikatos iki tarpasmeninių santykių.
Gyvenimo beprasmybė nėra charakterio trūkumas ar silpnybės ženklas. Tai konkreti psichologinė būsena, turinti aiškius simptomus ir reikalaujanti dėmesio. Ankstyvasis atpažinimas ir tinkama pagalba gali ne tik atkurti gyvenimo kokybę, bet ir atidaryti naujas asmeninio augimo galimybes.
