Kiekvienas iš mūsų turime slaptą keleivį, tyliai sėdintį mūsų gyvenimo autobuse ir kartais perimantį vairą iš mūsų rankų. Šis keleivis – tai baimė, viena galingiausių emocijų, formuojančių mūsų sprendimus, santykius ir net svajones. Nors baimė evoliuciškai buvo sukurta mus apsaugoti nuo pavojų, šiuolaikiniame pasaulyje ji dažnai virsta nematoma grandine, trukdančia mums gyventi pilnavertį gyvenimą.
Tyrimai rodo, kad daugelis mūsų kasdienių sprendimų yra priimami ne sąmoningai siekiant laimės ar sėkmės, bet nesąmoningai vengiant baimės sukeltų nemalonių jausmų. Kai suvokiame, kokios baimės mus valdo, įgyjame galią keisti savo gyvenimą. Šiame įraše nagrinėsime septynias dažniausias baimes, kurios nepastebimai formuoja mūsų kasdienius pasirinkimus, ir kaip galime išsilaisvinti iš jų gniaužtų.
Atsisakymo baimė
Atsisakymo baimė – tai gilus nerimas būti atstumtam, nemylimam ar nepriimtam kitų žmonių. Ši baimė kyla iš mūsų, kaip socialinių būtybių, prigimties – nuo seniausių laikų priklausymas grupei buvo būtinas išgyvenimui.
Nejučiomis ši baimė pasireiškia kasdienėse situacijose: kai nedrįstame išsakyti savo nuomonės, kai sakome „taip”, nors viduje jaučiame „ne”, kai keičiame savo elgesį, kad įtiktume kitiems. Psichologai teigia, kad atsisakymo baimė yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės lieka nesveikuose santykiuose, kenčia darbe ar bijo pradėti naujus projektus. Įdomu tai, kad dažnai šios baimės šaknys siekia ankstyvą vaikystę, kai meilės ir priėmimo jausmas buvo susietas su tam tikru elgesiu.
Nesėkmės baimė
Nesėkmės baimė pasireiškia kaip nuolatinis nerimas, kad nepavyks pasiekti užsibrėžtų tikslų, kad nuvils save ar kitus. Ši baimė dažnai būna perfekcionizmo, atidėliojimo ir savęs nuvertinimo šaltinis.
Paradoksalu, bet nesėkmės baimė dažnai trukdo mums siekti sėkmės. Kai bijome suklysti, imame vengti iššūkių, neišnaudojame galimybių ir galiausiai patys save pasmerkiame nesėkmei. Tyrimai rodo, kad žmonės, turintys stiprią nesėkmės baimę, dažnai renkasi arba pernelyg lengvas užduotis (kad užtikrintų sėkmę), arba neįmanomas (kad turėtų pasiteisinimą nesėkmės atveju). Šios baimės gniaužtuose žmonės taip pat linkę menkinti savo pasiekimus, teigdami, kad jiems tiesiog pasisekė, o ne kad jie sunkiai dirbo ar buvo talentingi.
Nežinomybės baimė
Nežinomybės baimė – tai nerimas dėl ateities, kurios negalime numatyti ar kontroliuoti. Ji verčia mus likti komforto zonoje, net jei esame nelaimingi, nes „velnias, kurį pažįstame, geriau už tą, kurio nepažįstame”.
Ši baimė lemia, kad atsisakome naujų galimybių, nekeičiame darbo, neišbandome naujų santykių ar gyvenimo būdo. Žmogaus smegenys yra sukurtos ieškoti saugumo ir nuspėjamumo – tai buvo svarbu išgyvenimui. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje ši baimė dažnai tampa kliūtimi tobulėjimui. Įdomu pastebėti, kad nežinomybės baimė dažnai stiprėja su amžiumi, nes augant atsakomybei (šeima, finansiniai įsipareigojimai), didėja ir galimų praradimų rizika. Todėl vyresni žmonės dažnai tampa konservatyvesni ir mažiau linkę rizikuoti.
Vienatvės baimė
Vienatvės baimė – tai gilus nerimas likti vienam, būti apleistam ar niekam nereikalingam. Šios baimės šaknys giliai įaugusios į mūsų, kaip socialinių būtybių, prigimtį.
Ši baimė gali pasireikšti įvairiais būdais: nuo nesąmoningo priklausomybės santykiuose formavimo iki socialinių tinklų priklausomybės, kur nuolatinis „patikimų” skaičius suteikia iliuziją, kad nesame vieni. Tyrimai rodo, kad vienatvės baimė gali būti tokia stipri, jog žmonės renkasi likti nelaiminguose ar net žalinguose santykiuose vien tam, kad išvengtų vienatvės. Paradoksalu, bet kartais būtent ši baimė neleidžia mums užmegzti gilių ir prasmingų santykių, nes verčia mus slėpti tikrąjį „aš” ir prisitaikyti prie kitų lūkesčių.
Kontrolės praradimo baimė
Kontrolės praradimo baimė – tai nerimas, kad situacija taps nevaldoma, kad nebegalėsime kontroliuoti savo gyvenimo ar aplinkos. Ši baimė gali būti perfekcializmo, obsesinio elgesio ar net valgymo sutrikimų priežastis.
Žmonės, jaučiantys stiprią kontrolės praradimo baimę, dažnai stengiasi planuoti kiekvieną smulkmeną, vengia spontaniškumo ir jaučia stiprų nerimą, kai kas nors vyksta ne pagal planą. Psichologai teigia, kad ši baimė dažnai kyla iš ankstesnių patirčių, kai žmogus jautėsi bejėgis ar pažeidžiamas. Įdomu tai, kad kartais ši baimė pasireiškia ne tik kaip noras kontroliuoti aplinką, bet ir kaip perdėtas savikontrolės siekis – griežtas dietos laikymasis, intensyvus sportas ar darbo manija gali būti bandymas įrodyti sau, kad turime kontrolę bent jau savo kūnui ir veiksmams.
Pasmerkimo baimė
Pasmerkimo baimė – tai nerimas dėl to, ką pagalvos ar pasakys kiti žmonės. Ši baimė verčia mus gyventi pagal kitų standartus, o ne pagal savo vertybes ir troškimus.
Socialinių tinklų amžiuje ši baimė tapo ypač stipri – nuolatinis savo gyvenimo lyginimas su kitų (dažniausiai pagražinta) realybe kelia nerimą ir nepilnavertiškumo jausmą. Tyrimai rodo, kad pasmerkimo baimė gali lemti socialinės fobijos vystymąsi, kuomet žmogus pradeda vengti socialinių situacijų, baimindamasis kritikos ar pažeminimo. Įdomu pastebėti, kad ši baimė dažnai yra iracionali – mes esame linkę pervertinti, kiek kiti žmonės mus stebi ir vertina. Psichologai šį reiškinį vadina „dėmesio centru” – jausmas, kad visi stebi kiekvieną mūsų judesį, nors iš tiesų kiti žmonės dažniausiai yra pernelyg užsiėmę savo rūpesčiais, kad skirtų mums tiek daug dėmesio.
Skausmo baimė
Skausmo baimė – tai ne tik fizinio, bet ir emocinio skausmo vengimas bet kokia kaina. Ši baimė gali tapti kliūtimi augimui ir gyvenimo pilnatvei.
Vengdami skausmo, mes dažnai atsisakome vertingų patirčių, kurios galėtų mus praturtinti. Baimė patirti nusivylimą verčia vengti naujų santykių, baimė išgyventi liūdesį – slopinti emocijas, baimė patirti fizinį diskomfortą – vengti sportinių iššūkių. Neuromokslininkai teigia, kad mūsų smegenys yra užprogramuotos vengti skausmo labiau nei siekti malonumo – tai vadinamasis „neigiamas šališkumas”. Tačiau paradoksalu tai, kad bandydami išvengti skausmo, mes dažnai sukuriame dar daugiau kančios. Tyrimai rodo, kad gebėjimas priimti ir išgyventi sunkias emocijas, užuot jas slopinus, yra susijęs su geresne psichologine sveikata ir didesniu atsparumu.
Kaip išsilaisvinti iš baimių gniaužtų
Baimių atpažinimas yra pirmasis žingsnis link laisvės. Kai suvokiame, kokios baimės valdo mūsų sprendimus, įgyjame galią rinktis sąmoningai, o ne reaguoti automatiškai. Psichologai rekomenduoja pradėti nuo savo elgesio stebėjimo – kokiose situacijose jaučiame nerimą, kada atidėliojame sprendimus, kada jaučiamės įstrigę?
Svarbu suprasti, kad baimė nėra mūsų priešas – tai natūrali emocija, padedanti mums išgyventi. Tačiau kai baimė tampa perdėta ir nebepadeda, o trukdo, turime išmokti su ja susigyventi. Mindfulness praktikos, kognityvinio elgesio terapija ar paprasčiausias pokalbis su patikimu žmogumi gali padėti pažvelgti į savo baimes iš šalies ir suprasti jų kilmę.
Baimes įveikti padeda ir laipsniškas jų priėmimas – pradedant nuo mažų žingsnių ir palaipsniui didinant komforto zoną. Tyrimai rodo, kad kiekvienas sėkmingas baimės įveikimo atvejis stiprina mūsų pasitikėjimą savimi ir mažina baimės galią. Galiausiai, svarbu suprasti, kad tobulai nugalėti visas baimes nėra įmanoma ir nebūtina – kartais užtenka tiesiog atpažinti baimę ir neleisti jai perimti vairo iš mūsų rankų.
