Vandens keliai kartais tampa vieninteliais takais į nepažintas, ramybe alsuojančias Lietuvos vietoves. Galbūt todėl jos išliko tokios autentiškos ir mažai paliestos – nes reikia pastangų jas pasiekti. Priemiesčių šurmulys, automobilių eismas ir turistų srautai šių kampelių nepasiekia. Ten gamta ir istorija susipina į vientisą audinį, o tyloje gali išgirsti praeities aidą bei dabartį, skambančią paukščių balsais.
Lietuva, nors nedidelė, tačiau turtinga upėmis, ežerais ir kitais vandens telkiniais, kurie slepia daugybę netikėtų atradimų. Šiandien kviečiu išsiruošti į neįprastą kelionę vandens takais, kurie atveria duris į paslaptingas, retas ir mažai kam žinomas vietas. Laivas ar valtis tampa raktais, atrakinančiais šias nepažintas teritorijas, kurių grožis prilygsta gamtos stebuklams, o ramybė – geriausiai terapijai.
Nemuno deltos laukinės salos
Nemuno delta – tai unikalus gamtos stebuklas, kurį daugelis vadina Lietuvos Amazonija. Tai yra vandenų labirintas, kuriame upės šakojasi į daugybę atšakų, formuodamos mažas ir dideles salas, kurios nuolat kinta priklausomai nuo vandens lygio.
Plaukiant laivu Nemuno deltos regioniniame parke galima atrasti tokias vietas, kurios nepažymėtos jokiuose turistiniuose žemėlapiuose. Mažos salelės, vadinamos gurgždais, formuojasi nuolat ir tik vandens keliais jas įmanoma pasiekti. Čia pamatysite neįtikėtiną gamtos įvairovę – per 300 paukščių rūšių, kurios susitelkia šiame vandenų labirinte, nepakartojamą augmeniją ir kraštovaizdį, kuris primena visai ne Lietuvą.
Viena įdomiausių vietų, pasiekiamų tik laivu – Atmatos žiotys, kur atsiveria vaizdas į Kuršių marias ir nemažą salų grandinę. Šios salos, ypač pavasarį ir rudenį, tampa tikru paukščių rojumi, kur sutinkamos tokios retos rūšys kaip didieji ereliai rėksniai, jūršarkės, raudonkojai tulikai. Retai kada pasitaiko galimybė taip arti stebėti šiuos paukščius, kurie neįprastai ramiai reaguoja į pro šalį praplaukiančias valtis.
Asvejos ežero užslėptos įlankos
Ilgiausias Lietuvos ežeras Asveja slepia ne vieną užutėkį ir įlanką, kurias įmanoma pasiekti tik vandens transportu. Tarp tankios pakrančių augmenijos pasislėpusios įlankos tampa prieglobsčiu tiek gyvūnijai, tiek ieškantiems ramybės keliautojams.
Įdomu tai, kad Asvejos ežere yra vieta, vadinama Žingių protaka, kuri jungia rytinę ir vakarinę ežero dalis. Pasak vietos gyventojų, čia susidaro ypatingas mikroklimatas – net didžiausios audros metu vanduo išlieka neįtikėtinai ramus. Šioje vietoje įrengta stovyklavietė, pasiekiama tik vandens transportu, todėl lankytojų čia visada mažai, o gamtos ramybė ir energija – nepakartojama.
Dar vienas unikalus objektas – Vainikų sala, kurioje slepiasi neseniai archeologų atrastas, bet dar neištirtas Jonėnų piliakalnis. Plaukiant aplink salą atsiveriantys vaizdai neleidžia patikėti, kad esate Lietuvoje – tokia egzotiška atrodo ši vieta, ypač saulėlydžio metu, kai visa sala nusidažo auksinėmis spalvomis.
Baluošo ežero salos fenomenas
Lietuvoje yra unikali vieta, neturinti analogų niekur kitur pasaulyje – Ilgasalė Baluošo ežere. Tai vienintelė Lietuvoje sala ežere, kurios viduryje yra dar vienas ežeras, vadinamas Baluošo akimi. Šio ežerėlio gylis siekia daugiau nei 7 metrus, o į jį galima įplaukti nedideliu upeliu tiesiai iš Baluošo ežero.
Geriausiai šią unikalią vietą galima patirti plaukiant baidare ar valtimi, nes tik taip įmanoma pasiekti salą ir jos viduje esantį ežerą. Vandens kelionė aplink Ilgasalę atskleidžia nepakartojamus vaizdus: žaliuojančius miškus, susipynusius su vandeniu, ir neįprastą geologinį fenomeną, kurio kilmė iki šiol kelia diskusijas tarp mokslininkų.
Vietos legendos pasakoja, kad ežeras ežere atsirado dėl milžino ašarų, kurias jis išliejo netekęs mylimosios. Bet kokia bebūtų šios vietos kilmė, ji išlieka viena paslaptingiausių ir mažiausiai lankomų vietų Lietuvoje, kurią pasiekti galima tik plaukiant.
Platelių ežero užmirštos pakrantės
Didžiausias Žemaitijos ežeras Plateliai slepia nuošalius kampelius, kuriuos įmanoma pasiekti tik plaukiant. Dauguma turistų apsiriboja rytine ežero pakrante, kur įrengtos poilsiavietės, tačiau vakarinė ir šiaurinė pakrantės bei nedidelės salos lieka nepasiekiamos daugeliui lankytojų.
Ypač įdomi yra Pliksalė – nedidelė ir beveik plika sala, kurioje plyti pievos ir tik keli medžiai. Plaukiant laivu ar baidare, šią salą galima pasiekti per maždaug pusvalandį nuo artimiausios prieplaukos. Čia visiškai nejuntama žmogaus įtakos, o natūrali ežero pakrantė su pelkėtomis vietomis primena, kaip Lietuva atrodė prieš šimtus metų.
Verta paminėti ir Pilies salą, kur XV amžiuje stovėjo Lietuvos didikams priklausiusi pilis. Saloje vis dar galima aptikti paskutinius archeologinius pilies likučius, o senųjų tiltų, jungusių salą su krantu, poliai matomi ir šiandien. Aplink salą mėgsta plaukioti žvejai, nes čia veisiasi retos žuvų rūšys, kurios nesiartina prie judresnių ežero vietų.
Žalioji oazė Rusnės saloje
Nors Rusnės sala šiandien jau pasiekiama automobiliu, tačiau dauguma lankytojų pažįsta tik pagrindinę salos dalį, aplenkdami nuošalesnius kampelius, kuriuos galima aplankyti tik plaukiant. Viena tokių vietų – vakarinė salos dalis su apžvalgos bokšteliu ir regykla, kuri skirta stebėti ypatingą paukščių įvairovę.
Čia, atsisėdus ant medinių platformų ir stebint horizontą, galima pajusti ypatingą ramybę. Pasak vietos gyventojų, tai viena geriausių vietų Lietuvoje saulėlydžiui stebėti, ypač pavasarį, kai potvynio vanduo užlieja aplinkinius laukus ir sukuria nepakartojamą vaizdą, tarsi būtum atsidūręs ant pasaulio krašto.
Pasiplaukiojimas mažomis Rusnės salos kanalų atšakomis atskleidžia unikalią polderinę sistemą – žmogaus sukurtą, bet su gamta susiliejusį inžinerinį stebuklą, kuris saugo salą nuo potvynių. Laivu plaukiant palei krantus, galima stebėti vandens paukščių gyvenimą iš arti ir mėgautis vėjo šnaresimu nendrėse.
Vilniaus ir Kauno miestų salos kitaip
Daugelis manome, kad didžiausiuose Lietuvos miestuose nebeliko neištyrinėtų kampelių, tačiau ir čia galima rasti nepažintų vietų, kurias pasiekti padeda vandens transportas. Vilniuje teka Neris, o joje slepiasi keletas mažai žinomų salų, kurios matomos tik plaukiant upe.
Kauno mieste, Nemuno ir Neries santakoje, esanti sala irgi atskleidžia visiškai kitokius miesto vaizdus. Įdomu tai, kad skirtingais metų laikais salos dydis kinta, o pavasario potvynių metu ji gali visiškai dingti po vandeniu. Plaukiant laivu ar baidare aplink salą atsiveria unikalūs vaizdai į Kauno senamiestį, Santakos parką ir upių santaką iš vandens pusės.
Šios miestų salos padovanoja unikalią galimybę pasijusti gamtos apsuptyje, nors esi visai netoli miesto šurmulio. Tai ideali vieta atsipalaiduoti ir pažvelgti į įprastus miestų vaizdus iš visiškai naujos perspektyvos.
Druskininkų Meilės sala
Viena romantiškiausių vietų Lietuvoje – Meilės sala Nemune prie Druskininkų, kurios kilmė apipinta gražiomis legendomis apie jaunus įsimylėjėlius. Pasak padavimo, per Jonines vaikinai ir merginos nuo abiejų Nemuno krantų į vandenį leisdavo vainikėlius su žvakutėmis, ir jei juos Nemuno srovė sujungdavo ties šia sala, jauniesiems buvo lemta būti kartu.
Šiandien sala yra Druskininkų botaninis draustinis, kurį geriausiai apžiūrėti galima plaukiant laivu Nemunu. Šis gamtos kampelis yra ypatingas tuo, kad čia auga retos augalų rūšys, o patekimas į salą yra ribojamas, siekiant išsaugoti trapią ekosistemą.
Tačiau net ir plaukiant laivu aplink salą, atsiveria nuostabūs vaizdai į tankią augmeniją ir natūralų Nemuno upės grožį, kurį papildo aplinkui iškilę Druskininkų miesto kontūrai. Ypač įspūdingai ši vieta atrodo vasaros pabaigoje, kai augalija pasiekia savo žydėjimo viršūnę, o saulės spinduliai nuauksina Nemuno vandenį.
Atokiosios Labanoro ir Aukštaitijos ežerų salos
Labanoro girioje ir Aukštaitijos nacionaliniame parke slepiasi daugybė ežerų su nuošaliomis salomis, kurios pasiekiamos tik vandens transportu. Šios vietos išsiskiria tuo, kad dažnai net vietiniai gyventojai nežino visų salų, nes jų taip daug ir jos tokios atokios.
Ypatingą vietą užima Lūšių ežero salos, kurias juosia krištolinio skaidrumo vanduo. Plaukdami baidarėmis ar valtimis, galite atrasti mažytes, vos kelių dešimčių kvadratinių metrų ploto salas, kuriose kartais įsikuria baltagalviai ereliai ar juodieji gandrai. Šios salos neturi oficialių pavadinimų, todėl kiekvienas keliautojas gali jausti atradimo džiaugsmą, lyg būtų pirmasis, ištyrinėjęs šias vietas.
Vietos gyventojai pasakoja, kad kai kuriose salose vidurvasarį, kai oras itin šiltas, o vanduo ramus, kartais galima išgirsti nepaaiškinamus garsus – lyg tolimą dainų aidą ar senovinių instrumentų skambesį. Mokslininkai šį reiškinį aiškina akustinėmis ežero savybėmis, tačiau daug kas tiki, kad tai senovės baltų švenčių atgarsiai.
Lietuva, nors ir nedidelė, tačiau kupina nuostabių, dar neištirtų kampelių, kuriuos galima atrasti tik pasirinkus kelionę vandeniu. Šios atokios, tik laivu pasiekiamos vietos išsaugojo autentišką gamtos ir istorijos grožį, kuris leidžia pažinti kitokią, paslaptingąją šalies pusę.
Pasiplaukiojimai laivais, baidarėmis ar valtimis po Nemuno deltą, Asvejos, Baluošo, Platelių ežerus ar kitus vandens telkinius atveria keliautojams visai kitokią perspektyvą nei įprastos sausumos kelionės. Vandens keliai įleidžia į vietas, kur dar galima pajusti natūralios gamtos pulsą, išgirsti paukščių koncertus ir pamatyti gyvūnų, kurie saugosi žmonių ir retai pasirodo judriose turistinėse vietose.
Sekančią vasarą planuodami keliones, nepamirškite, kad kai kurie nuostabiausi Lietuvos kampeliai pasiekiami tik vandens keliais. Laivu, baidare ar valtimi galite atverti duris į nepažintą Lietuvą, kuri sužavės net ir daug keliavusius po šalį. Tokios kelionės suteikia ne tik nuostabius vaizdus, bet ir ypatingą laisvės bei atradimo jausmą, kurio taip dažnai trūksta šiuolaikiniame pasaulyje.
