Kai kam jūra atveria langus į nuotykius, o kitam – į dezorientacijos ir pykinimo šulinį. Jūros liga, tarsi fiziologinė metafora, pasakoja apie tai, kaip jautrumas aplinkos pokyčiams tampa nepakeliamu pojūčiu. Lygiai taip pat kai kurie žmonės patiria vidinį diskomfortą ir nerimo bangas ne fizinėse kelionėse, o emocinėse – žiūrėdami siaubo filmus. Tai nėra tiesiog nemalonumas. Kai kam – tai tarsi smegenų audra, kai griaudėja ne tik vaizdai ekrane, bet ir vidinis saugumo pojūtis. Šios patirtys glaudžiai siejasi su sritimi, kuri vadinama siaubo filmų psichologija.
Siaubo filmų psichologija – tai žanras, kuris žaidžią ne tik su žiūrovo vaizduote, bet ir su jo nervų sistema. Adrenalinas, kortizolis, padidėjęs pulsas – visa tai tik ledkalnio viršūnė. Kai kuriems žiūrovams, ypač turintiems jautresnę nervų sistemą ar neigiamų vaikystės patirčių, siaubo filmai nesuteikia malonios baimės dozės. Priešingai – jie sukelia panikos simptomus, padidintą įtampą ir netgi gali prikelti senas, užmirštas traumas. Kodėl vienam tai tik pramoga su spragėsiais, o kitam – vidinis sukrėtimas, lyg buvimas laviruojančiame laive? Atsakymai slypi giliau nei kadras ar garso efektas.
Pirmiausia reiktų pripažinti, kad siaubo filmai – tai emocinės architektūros meistrai. Jie kuria aplinką, kurioje niekas nėra tikra, o netikrumas – pagrindinė emocija. Žmonės, kurių psichika linkusi siekti saugumo, stabilumo ir nuspėjamumo, tokioje aplinkoje jaučiasi kaip beodės sielos – per jautrūs kiekvienam šokui, netikėtumui ar grėsmei. Neurofiziologiškai tai siejasi su padidėjusiu simpatinės nervų sistemos aktyvumu, kuris valdo „kovok arba bėk” reakciją. Tokie žiūrovai patiria ne simuliuotą baimę, o tikrą fiziologinį atsaką, kuris verčia juos išjungti filmą, uždraukti akis ar net palikti kambarį.
Dar viena priežastis – vaikystės patirtys. Psichologai pastebi, kad žmonės, kurie augo aplinkoje, kurioje tvyrojo nesaugumo jausmas, smurtas ar netikėti sukrėtimai, gali stipriau reaguoti į bet kokį priminimą apie grėsmę. Siaubo filmas jiems tarsi durys į praeitį, kur įtampos, kontrolės praradimo ar skausmo temos – ne fikcija, o buvusi realybė. Tokių patirčių turintys žiūrovai gali net nesąmoningai atpažinti įtampos modelius, ir vietoje estetinio pasigėrėjimo ar intelektualaus susidomėjimo – patirti širdies plakimo suaktyvėjimą, rankų prakaitavimą ar net ašaras.
Nepaisant to, jog kai kurie kritikai teigia, kad siaubo filmai padeda išmokti gyventi su baime ir stresu, yra žmonių, kuriems tokia „treniruočtė” tik sukelia per didelį emocinį krūvį. Kaip sporto salė, kur vienam – malonus iššŭkis, o kitam – pavojus sveikatai. Ypač aktualu, kai kalbame apie sensorinį jautrumą turinčius asmenis – tokius, kurių jutimo sistema reaguoja į stiprius šviesos, garso ar judesio dirgiklius daug intensyviau. Siaubo filmai neretai išnaudoja šokiruojančius garsus, staigius kadrus, netikėtus peršokimus – tai tampa ne išgąsčio, o šoko terapijos forma, kurios niekas neprašė.
Taip pat reiktų nepamiršti empatinio faktoriaus. Žmonės, pasižymėjantys itin aukštu empatijos lygiu, kartais nesugeba atskirti filmo realybės nuo tikro gyvenimo. Jiems įskaudinimas, kančia ar net įtempta scena tampa asmeniniu išgyvenimu. Jie ne žiūri, o „gyvena” kartu su veikėju, jiems skauda, jiems baisu, jiems gaila. Tokiems žiūrovams siaubo filmas tampa emociniu kriokliu, o ne kino patirtimi.
Socialinis aspektas irgi ne paskutinėje vietoje. Nors siaubo filmų žanras yra populiarus ir dažnai susijęs su bendru pramogavimu, vakarais su draugais ar teminiais renginiais, ne visi jame jaučiasi lygīverčiu dalyviu. Kai kurie žmonės gali jausti spaudimą, gėdą ar net kaltę, kad negali kartu žiūrėti, atsiriboti ar „juoktis iš monstro”. Bet vėl gi, kiekvieno nervų sistema – unikali, o atsakas į baimę – individualus. Kaip vienam kava sukelia energijos antplūdį, o kitam – rankų drebėjimą, taip ir siaubo filmas – vienam pramoga, kitam trauma.
Siaubo filmų struktūra dažnai grindžiama laukimo momentu. Tyla, kuri pranašauja triukšmą, ramybė, kuri virsta panika. Toks tempas ir nuolatinė įtampa kai kuriems yra nepakeliamas. Jie nejaučia katarsio, nes nepatiria palengvėjimo. Jiems baimė ne išnyksta, o persikelia į miegamąjį, į sapnus, į kasdienybę. Net ir logiškai suprasdami, kad tai – tik filmas, jie negali ištrūkti iš emocinio poveikio narvo.
Reikia paminėti ir kultūrinį foną. Kai kurios kultūros turi gilesnes sąsajas su dvasių, mirties ar antgamtinių jėgų baimėmis. Tokie žiūrovai į siaubo filmus žiūri ne kaip į fantaziją, o kaip į galimą realybę. Įšaknyti tikėjimai, tautosaka ir mitologija gali lemti, kad filmas apie prakeiktą namą ar dvasios apsėdimą tampa ne pramoga, o pavojingu simboliniu veiksmu.
Galiausiai, kai kurie žmonės tiesiog vertina emocinę ramybę ir jiems natūraliai svetimas noras „patirti kraupumą”. Tokie žiūrovai renkasi filmus, kurie nuramina, pakelia nuotaiką ar įkvepia, o ne sujaukia vidinį pasaulį. Ir tai yra visiškai natūralus pasirinkimas.
Apibendrinant, siaubo filmų poveikis – tai tarsi psichologinis jūros ligos atitikmuo: kas vienam – srauni kelionė su nuotykiais, kitam – nesuvaldomas vidinis disbalansas. Siaubo filmų psichologija atveria duris į emocinį pasaulį, kuris ne visada sutvertas kiekvienam. Todėl vietoje to, kad teistume save ar kitus, vertėtų priimti savo jautrumą kaip natūralũ savasties bruožą. Juk kinas skirtas ne tik tam, kad baugintų, bet ir tam, kad padėtų geriau suprasti save. O kartais tai reiškia – pasirinkti šviesesnius kadrus ir tyliai išjungti ekraną, kai jis tampa pernelyg garsus sielai.
