„Mama, ar girdėjai, ką pasakiau?” – šis klausimas nuskambėjo jau trečią kartą, o aš vis dar žiūrėjau į ekraną, mechaniškai linkčiodama galva. Tik staiga suvokiau – tapau tuo, ką pati labiausiai kritikuoju: tėvu, kuris nesiklauso. Tą akimirką supratau, kodėl mano sūnus pastaruoju metu taip dažnai nereaguoja į mano žodžius. Jis tiesiog atkartoja tai, ką mato.
Psichologai teigia, kad vaikai yra tarsi veidrodžiai – jie atspindi mūsų elgesį ir bendravimo modelius. Kai mes, tėvai, skundžiamės, kad vaikai „išjungia ausis” ir ignoruoja mūsų prašymus, retai susimąstome, ar patys netapome šio elgesio mokytojais. Naujausi tyrimai vaikų raidos srityje atskleidžia, kad už vaiko ignoravimo yra dažnai slypi viena paslėpta, bet labai paplitusi tėvų klaida, kuri pamažu, bet užtikrintai griauna mūsų galimybes būti išgirstiems. Nagrinėsime šią klaidą ir sužinosime, kaip vėl tapti tėvais, kurių žodžiai pasiekia vaikų širdis.
Nuolatinis kartojimas – kelias į vaiko ausis uždarančias duris
Turbūt kiekvienas tėvas ar mama yra susidūrę su situacija, kai tenka kartoti tą patį prašymą daugybę kartų. „Susitvarkai kambarį”, „Paruoši pamokas”, „Nustok žaisti tą žaidimą” – šie žodžiai kartojami dieną po dienos, o rezultato, regis, nėra. Kodėl taip nutinka? Paradoksalu, bet būtent nuolatinis kartojimas gali būti pagrindinė problema.
Kai nuolat kartojame tuos pačius nurodymus be jokių pasekmių, vaiko smegenys pradeda filtruoti šiuos signalus kaip nereikšmingus. Jie išmoksta, kad pirmieji trys ar keturi priminimai iš tiesų nieko nereiškia – jokių veiksmų imtis nereikia, nes vis tiek bus dar vienas priminimas, ir dar vienas. Tai sukuria užburtą ratą: kuo daugiau kartojame, tuo labiau vaikai išmoksta ignoruoti, o kuo labiau jie ignoruoja, tuo daugiau mes kartojame.
Pertraukimas – nematoma klaida, kuri griauna pasitikėjimą
Šiuolaikiniame pasaulyje dėmesys yra brangus išteklius. Tėvai, stengdamiesi valdyti visus savo gyvenimo aspektus, dažnai nesąmoningai pertraukia vaikus jų veiklos metu, neįvertindami, ką vaikas tuo metu daro. Ši klaida turi gilesnes pasekmes, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kai nuolat pertraukinėjame vaiką jo žaidimo, knygos skaitymo ar net namų darbų ruošimo metu, siunčiame žinutę, kad jo veikla nėra svarbi. Ilgainiui vaikas pradeda jaustis nevertinamas ir į tėvų prašymus reaguoja tuo pačiu – ignoravimu. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių veikla nuolat pertraukiama, išvysto gynybinį mechanizmą ir tampa mažiau imlūs bet kokiai išorinei informacijai, įskaitant tėvų nurodymus.
Dėmesio stoka pokalbiuose – kodėl vaikai nustoja dalintis
Kiekvienas tėvas nori išgirsti, kaip vaikui sekasi mokykloje, ką jis veikia su draugais, apie ką svajoja. Tačiau daugelis tėvų nesąmoningai daro klaidą, kuri užkerta kelią atviram bendravimui – neskiria visiško dėmesio, kai vaikas bando kalbėti.
Kai vaikas dalinasi savo mintimis ar įspūdžiais, o mes tuo metu žiūrime į telefoną, atsakinėjame į elektroninius laiškus ar tiesiog galvojame apie kitus reikalus, vaikas tai pastebi. Net jei manome, kad sugebame daryti kelis darbus vienu metu, vaikai intuityviai jaučia, kada jų žodžiai nepasiekia mūsų. Jie greitai išmoksta, kad dalintis savo mintimis nėra verta, nes niekas iš tiesų nesiklauso. Ilgainiui tai tampa abipusiu ignoravimu – mes nesiklausome jų, jie nebesiklauso mūsų.
Emocinio ryšio stoka – nematomos sienos tarp tėvų ir vaikų
Šiuolaikiniame pasaulyje, kai daugelis tėvų balsuojasi tarp darbo, buities rūpesčių ir vaikų auginimo, emocinis ryšys su vaikais dažnai nukenčia pirmiausia. Tačiau būtent šio ryšio stoka gali būti pagrindinė priežastis, kodėl vaikai pradeda ignoruoti tėvus ir jų prašymus.
Kai vaikas nejaučia stipraus emocinio ryšio su tėvais, jis neturi motyvacijos bendradarbiauti. Tyrimai vaikų psichologijos srityje rodo, kad vaikai natūraliai siekia įtikti tiems, su kuriais jaučia stiprų emocinį ryšį. Kai šis ryšys silpnas, nurodymai ir prašymai tampa tik dar vienu triukšmu perpildytame vaiko pasaulyje. Vaikas paprasčiausiai nejaučia vidinio poreikio reaguoti į tėvų žodžius, nes nėra to gilaus ryšio, kuris motyvuotų jį stengtis.
Nenuoseklumo spąstai – kodėl vaikai nežino, ko tikėtis
Viena didžiausių klaidų, kurią daro daugelis tėvų, yra nenuoseklumas auklėjime. Kai vieną dieną tam tikras elgesys yra priimtinas, o kitą – jau ne, vaikui tampa neįmanoma suprasti, kokių taisyklių laikytis. Šis nenuoseklumas sukelia didžiulę sumaištį vaiko pasaulyje.
Pavyzdžiui, jei vieną dieną leidžiame vaikui žaisti telefonu per vakarienę, o kitą dieną už tai baudžiame, siunčiame prieštaringus signalus. Vaikas negali suprasti, kokia taisyklė iš tiesų galioja, todėl pasirenka paprasčiausią strategiją – ignoruoti abu variantus ir elgtis taip, kaip jam patogiau. Nenuoseklumas auklėjime ne tik sukelia vaiko ignoravimą, bet ir mažina pasitikėjimą tėvais kaip patikimais vedliais.
Kaip išspręsti ignoravimo problemą – praktiniai žingsniai
Atpažinus problemą, svarbu imtis konkrečių veiksmų jai spręsti. Štai keletas praktinių patarimų, kurie padės atstatyti ryšį su vaiku ir išvengti ignoravimo:
- Nuoseklumas ir aiškumas: Nustatykite aiškias taisykles ir jų laikykitės. Vaikas turi žinoti, ko tikėtis.
- Tikras įsitraukimas: Kai bendraujate su vaiku, atidėkite telefoną ir kitus blaškančius veiksnius.
- Pagarba vaiko veiklai: Prieš pertraukdami vaiką, įvertinkite, ar tai tikrai būtina.
- Mažiau kartojimo, daugiau veiksmų: Vietoj daugkartinio kartojimo, nustatykite aiškias pasekmes ir jų laikykitės.
- Emocinio ryšio stiprinimas: Skirkite laiko veikloms, kurios stiprina ryšį su vaiku.
- Aktyvus klausymasis: Kai vaikas kalba, rodykite, kad iš tiesų klausotės – užduokite klausimus, reaguokite.
Taikant šiuos metodus, svarbu nepamiršti, kad pokyčiai neįvyks per naktį. Tiek tėvams, tiek vaikams reikia laiko prisitaikyti prie naujų bendravimo būdų. Tačiau nuoseklus darbas šia kryptimi neabejotinai duos rezultatų – vaikas pradės labiau reaguoti į tėvų žodžius, o bendravimas taps sklandesnis ir malonesnis abiem pusėms.
Nuo ignoravimo iki bendradarbiavimo
Vaiko ignoravimas dažnai yra ne maišto ar nepagarbos ženklas, bet natūrali reakcija į tam tikrus tėvų elgesio modelius. Suvokdami šias klaidas ir sąmoningai keisdami savo bendravimo būdus, galime sukurti aplinką, kurioje vaikas jaučiasi išgirstas, suprastas ir vertinamas.
Svarbiausia suprasti, kad bendravimas su vaiku yra dvipusis procesas. Jei norime, kad mūsų vaikai klausytų mūsų, turime pirmiausia išmokti klausytis jų. Tik sukūrę pagarbos ir abipusio dėmesio kultūrą šeimoje, galime tikėtis, kad vaikai natūraliai reaguos į mūsų žodžius ne iš baimės ar pareigos, bet iš noro bendradarbiauti ir dalyvauti šeimos gyvenime.
