Ričardo Doveikos
dienoraštis
Misija Malavis. Pirmoji diena
Rugpjūčio19-osios rytas… Vilniaus oro uoste susirenkame septintajai UNICEF misijai už kiekvieną vaiką. Ypatingai džiugu įsilieti į džiaugsmą ir norą dalintis gerumu skleidžiančią bendrakeleivių draugiją. Viduje labai džiaugiuosi, kad antrus metus iš eilės galiu keliauti į šią misiją. Ypatingai stiprybės suteikia Pilaitės parapijos bendruomenė, kurios prašiau šią misiją lydėti malda. Žolinių dieną aukojau Mišias už UNICEF didžiąją pasaulio šeimą ir šios Lietuvos misiją. Po Mišių nemažai žmonių atėjo į zakristiją atnešdami savo asmeninę auką ir prašė ją panaudoti misijoje vaikams. Sakė, kad norime tuo pačiu metu, kaip ir jūs, per jūsų buvimą ten tiesiogiai ir asmeniškai prisiliesti prie vaikų gyvenimo. Tai tikrai padrąsina ir dar kartą suprantu, kad Lietuvos žmonės yra jautrūs ir atviri, gebantys padėti ir atsiliepti į daugelio žmonių poreikius. Neveltui Rupintojėlio ženklas ir Jo Gailestingumo žvilgsnis yra daugelio žmonių sąmonėje, kuri paliečia širdį ir atveria dosnia ranka. Žaviuosi žmonėmis, kurie mato savo asmeninio indėlio svarbą pasaulio reikaluose. Tik tokių žmonių dėka tampame lygiaverte pasaulio Valstybe, įnešame savo indėlį į bendrąjį gėrį. Tokie Lietuvos žmonės ir įrodo, kad net ir pats stokojantis bei kukliai gyvenantis žmogus gali nuveikti didelius gerumo darbus pasaulio reikaluose. Juk UNICEF misija prašo paaukoti tik 10 euro centų per dieną arba 3 eurus per mėnesį. Ir šie pinigai tampa sočia ir saugesne gyvenimo diena Afrikos vaikui. Pagarba kiekvienam aukojančiam.
Svarbu nelikti abejingiems, svarbu jausti pasaulio pulsą, svarbu niekada nesuabejoti, kad bendrų interesų vedini žmonės gali pasaulio vaikams dovanoti ateitį. Juk, jei sakoma, kad kiekvienas gimstantis vaikas yra dar vienas Dievo pasitikėjimo žmogumi ir pasauliu ženklas, tai kiekvienas išgelbėtas vaikas yra Tavo rankomis kuriama viso pasaulio ateitis. Saugus ir sveikas Afrikos vaikas yra ir Tavo vaiko, anūko sėkmingos ir saugios pasaulio ateities garantas. Svarbu nelikti abejingam…
Šiemet esu pakviestas prisijungti prie septintosios misijos, kuri veda į Pietų Afrikos Malavio valstybę. Smagu, kad oro uoste galiu draugiškai įsilieti į bičiulių gretas ir kelauti kartu su UNICEF Ambasadore Lietuvoje Virginija Kochanskyte, UNICEF vadove Lietuvoje Jovita Majauskaite-Staniulėne, operatoriumi Jonu, kuris, tradiciškai, filmavimo kameros baterijas mikliai padalija visiems i lagaminus. Kartu keliauju ir su komunikacija bei žinios sklaida besirūpinančia Juste Petkevičiūte bei puikiais jaunaisiais Lietuvos talentais – Donatu Montvydu bei Juste Arlauskaite-Jazzu. Tikiu, kad visi kartu kiekvienam vaikui kelionės metu padovanosime dalelę savęs.
Labai nudžiugino oro uosto apsaugos ir patikros darbuotojų palinkėjimai sėkmingos misijos. Tokios akimirkos liudija, kad abejingumo ledai tirpsta. Geras ir kilnus tikslas visada dovanoja Vienybės Kelią.
Link Malavio mūsų laukia netrumpa kelionė. Pirmiausia, skrydis i Frankfurtą, kuriame teko palaukti apie 6 val. kito skrydžio. Laikas ištirpo visiems draugiškai šnekučiuojantis. Vidinis jausmas, kad visi šios misijos dėka tampame šeima. Jokio jausmo, kad esi svetimas ar nereikalingas. Nesvarbu, esi šou pasaulio žmogus ar aktorius, ar kunigas. Laukiant skrydžio į Etiopijos miestą Addis Abeba pokalbių temos žaismingai keičia viena kitą. Diskutuojame muzikos pasaulio aktualijomis, pasaulio skaudžių įvykių temomis. Ačiū bendrakeleiviams, kad nesvetima ir tikėjimo bei religijos tema. Juk ateities žmogus turi būti išsilavinęs, inovatyvus, moksliškai išprusęs, neabejingas pasaulio reikalams. Ir, drįstu dar vieną dėmenį prijungti – dvasingas žmogus turi ateitį šiame pasaulyje. Niekada nenuskurdins žmogaus asmenybės niekas, kas jam padeda būti ir atrasti savo buvimo būdą šiame pasaulyje. Laikas… Bėgantis laikas ir keliaujančio pasaulio piligrimų srautai… Darbo reikalais, atostogų džiaugsmuose, reikalų vedini. Oro uostai ir kelionės geriausiai atskleidžia ir paliudija pasaulio vieningumą skirtingumuose ir kitoniškumuose.
Nakties skrydis link Etiopijos. Etiopijos avialinijos. Knygos puslapiai, filmo peržiūra, maldos laikas, vėlyva vakarienė, pašnekesiai, kuo ši misija bus ypatinga, kaip viską padaryti, kad Lietuvos žmonės galėtų kuo giliau ir asmeniškiau išgyventi kartu su mumis tai, ką matysime, kur būsime, kokias vaikų, šeimų, gyvenimo sandaras patirsime. Juk ši misija – ne tik nuvažiuoti, nufilmuoti ir grįžti. Man asmeniškai kiekviena UNICEF misija ir mūsų dalyvių indėlis – tai nutiesti tiltai veidams, akims, širdims ir tikrumo santykiui. Ištiesti tiltus, ant kurių susitiktų ir drauge tyloje ir žiūrėjime pabūtų žmonės. Tas, kuriam labai reikia, ir Tu, kuris ir pats nesimaudydamas turėjime ir dažnai skaičiuodamas savo išgyvenimo krepšelio turinį, turi drąsos padalinti turėjimą perpus ir dovanoti galimybę.
Man tokios misijos – tai ne labdaros ir paramos akcijos, ne išmaldos ar pelno pasidalinimas. Čia vaikai nieko neprašo. Jie gimsta skurde, gyvena žemiau skurdo ribos, patiria pasaulio žiaurumą, smurtą ir sunkią kovą už pragyvenimą, ir numiršta tyliai, tapdami tik statistikos dėmeniu. Čia vaiko mirtis nesukelia triukšmo. Čia mirštančių vaikų tūkstančių statistikose pasaulis gyvena savo ritmu ir skaičiavimais. Ir kartais, būtent tas skaičiavimo mentalitetas ir tampa priežastimi, kad vaikai miršta tyliai. Čia vaikai ir neabejingi visuomenės žmonės prašo, gal tiksliau tikisi tik vieno – galimybės! Galimybės gyventi, skaityti ir rašyti, įgyti amatą ir užsidirbti pragyvenimui. Čia vaikai tikisi galimybės nebebūti pasaulio išlaikytinias, bet atsistoti ant kojų ir tapti pasaulio kūrimo dalimi. Kiek nedaug reikia… Reikia, kad ant nutiesto tilto susitiktų galimybė ir neabejingumas. Kad ant tilto susitiktų du žvelgiantys vienas į kitą. Susitiktų du, atsigręžę veidai…
Ankstyvas rytas. Etiopijos miestas Adis Abeba. Kelios valandos laukimo. Karštos arbatos puodelis, akių „mankšta“ spalvų ir žmonių margumyne ir – vėl į lėktuvą. Dar vienas skrydis. Šį kartą – į Blantairą, laukia ir trumpas nusileidimas Malavio sostinėje Lilongvėje. Susirinkę Vilniaus oro uoste šestadienį 12.30 val., pagaliau sekmadienį, 15.30 val., pasiekiame kelionės tikslą.
Oro uosto formalumai, Malavio vizos įklija pase, lagaminai. Viskas čia kitaip. Savito raudonumo žemė, vietinių žmonių drabužių spalvų gama, paprastumas ir kartais prastumas. Viskas persipina. Savitas pasaulio „lygio“ atkartojimas vietiniu ritmu, supratimu ir, matyt, neišvengiamybe. Afrika.
Šalia oro uosto mus pasitinka UNICEF savanoriai. Draugiškas pasisveikinimas ir kelionė link viešbučio. Jis taps savaitės namais mūsų misijos dalyviams. Kai matysite nuotraukas, į kokius džipus buvome susodinti, nesipiktinkite ir nesistebėkite. Kai asfaltuoti yra tik pagrindiniai keliai, kai vietiniai savanoriai lanko vaikus, kaimelius ir lūšnynus važiuodami be kelių. Kai į mašinos vidų telpa maišai su grūdais, vaistai, drabužiai ir patys savanoriai, kai mašinos tarnauja gydytojui nuvežti ir skubiai į ligoninę gabenti sergantį, supranti, kad tai – ne gražus žaisliukas, bet būtinybė tokio krašto sąlygose. O juk lietaus laikotarpiu tenka važiuoti per purvynus be kelio… Manęs tai nei sužavėjo, nei papiktino. Čia jų reikia, jei tokie automobiliai yra. Jie tarnauja misijai ir žmonėms.
Afrikoje esu jau antrą kartą, todėl vaizdas pro mašinos langą yra savas ir artimas. Šalikele einantys žmonės, vaikų gausa. Prekyba pakelėje. Saldžiosios bulvės, kukurūzai, kopūstai ir bananai ant gatvės, dulkėse. Šalia parduodami cukranendrių stiebai ir maišai su anglimis. Kūrenamas laužas, prie vandens vyksta skalbimas, dulkėse vaikai bando žaisti futbolą ar šiaip buriuojasi. Vietiniai autobusėliai perpildyti žmonėmis. Šurmulioja gatvės. Sekmadienis. Lūšnelė pakelėje skambiu užrasu – restoranas… Maldos namai. Pastebėjau mokyklų pastatus. Ant vieno užrašas – kolegija.
Žmonių veidai? Jų žvilgsnis? Siluetai ir pasivaikščiojimo kryptis? Nepaprasta atsakyti. Matyt, jie mūsų sielų veidrodžiai. Pamatome kiekvienas asmeniškai ir savitai. Nusivylimas? Gal, bet ir ne. Abejingumas? Kodėl? Kur jam skubėti, jei pragyventi reikia už 25 centus. Ciniškumas? Nesutikčiau…. Pakelėje žydi gėlės, kai kur sutvarkytos viešos erdvės ir net susodinti gėlynai. Gyvenimas be ateities? Tikrai ne, kai pamatai vaikus einančius į mokyklą. Afrikoje nėra lengva greitai ir labai glaustai atsakyti į daugybę klausimų. Čia reikia išjausti, pajausti. Įsižiūrėti. Tyloje mąstyti. Nusižeminti ir atsisakyti vakarietiško mąstymo standartų ir turėti drąsos pabandyti atrasti atsakymą, o jie kaip jaučiasi? Viskas čia susipynę. Ir nevilties yra, ir viltis vaiko akimis žiūri. Smurtas ir nesaugumas? Ar jo maža mūsų miestuose? Mums buvo suteiktas instruktažas vakare niekur iš viešbučio neiti, po vieną nevaikščioti. O ar ne tą patį sakome savo miestuose? Į tą rajoną mieste vakare neik, ten nesaugu. Būk atsargus, nuskriaus… Smurtu ir nesaugumu alsuoja ir galingiausių pasaulio valstybių miestai.
Tiesiog čia būdamas turi priimti šią tikrovę ir į ją atsiliepti. Negerti vandens iš krano, nevalgyti gatvėje pirkto maisto, nevaikščioti sutemus, neleisti, kad vietinis žmogus pajaustų, kad tu jam esi atrakcija ar nuotykis bei kažkoks patyrimas kelioms dienoms ištrūkus is savo saugios aplinkos. Jie jaučia, kas netikra. Čia – tylos, klausymo ir pajautimo žmonės. Jei būsi netikras, tavęs niekas nepriims. Būsi savimi – atsidaro ir širdys ir namų durys. O UNICEF ženklas visada vietiniams kelia malonią šypseną ir pasitikejimą. Atvykai prisidėti prie galimybės. Jokių pervesmų, priekaištų ar kurstymo. Tiesiog bendros pastangos, sutelktos galimybei.
Pamąstydami, apsikeisdami pastebėjimais ir įspūdžiais, atvykstame į viešbutį. Kuklus, bet tokiai aplinkai tvarkingas, švarus ir net labai smagus viešbutukas. Jis nedidelis. Bet visko, ko reikia yra. Nesvarbu, kad vonioje tik silpna srovele bėga vanduo, bet jis yra, ir po paros gali nusiprausti ir persirengti. Uodai? Keli skraidžiojo. Bet vakarieniaujant visi kambariai buvo nakčiai išpurkšti nuo uodų. Kvapas specifinis yra, bet kvepia įvairiausiais kvapais visa Afrika. Ir skurdu, ir prabanga. Ir skausmu, ir sveikata, ir ligomis bei mirtimi. Kvepia ir gamtos grožiu, ir laukiniu gyvūnu oazėmis. Čia labiausiai pajunti, kad stebuklai ir šiukšlės persipinusios neperskiriamai.
Nusiprausę ir apžiūrėję viešbučio aplinką, susirinkome vakarienei. Atvyko UNICEF atstovai, pristatė situaciją Malavyje. Skaičiai, realybė, pastangos ir norai bei siekiamybės… Tikrai visko daug. Tikiuosi, kad statistiniai skaičiai ir realybės detalės atsispindės kituose dienoraščio puslapiuose. Aptarėme visas dienas, kelionių maršrutus ir numatytas pažinti istorijas bei žmones, siužetų parengimą labdaros koncertui. Juk tų lėšų dėka šios mūsų globotos istorijos gaus visos mūsų visuomenės dovaną – gyvenimo ir pragyvenimo dovaną. Išlikimo dovaną. Ateities dovaną. Spindinčių vaikų akių dovaną.
Visi turėjome bendrą rūpestį. Tai – internetas. Bus ar nebus? Nes jis gyvybiškai svarbus, kad kiekvienam iš Jūsų būtų pateikti straipsniai, įžvalgos, pasakojimai ir išgyvenimai, tiesioginiai filmavimų siužetai. Kad matytumėte tai, ką matome ir kur būname misijos metu. Tiesa, čia laikas tik 1 valanada atsilieka nuo Lietuvos. Tad visus dalykus apkalbėję grįžome į iškvėpintus nuo uodų kambarius. Visas viešbučio personalas padėjo išspręsti interneto tiekimo problemą. Turime ryšį su pasauliu. Bet miegoti dar negalima. Jovita primena šventą misijos dalyvio besibaigiančios dienos pareigą – parašyti dienoraštį. Sąžiningai vykdome užduotį… Pirmoji diena Malavyje. Įspūdžiai ir pasidalinimas. Turiu tą „problemą“, kad daug rašau ir ilgai kalbu, tai tekstas – ilgas. O jau po 23 val. vietos laiku.
Aušta nauja diena. Diena, kai keliausime, bendrausime, filmuosime ir pasakosime. Smagu, kad vos nubudęs gali būti neabejingas dėl kiekvieno vaiko. Gali nubusti ir Afrikoje, ir Lietuvoje. Gali tapti pastoviu UNICEF rėmėju paaukodamas jau šiandien tik 10 euro centų, o per mėnesį 3 eurus, rašydamas SMS numeriu 1469 įrašęs žodį VAIKAMS. Tiesiog atsikėlę ryte nebūkime abejingi. Taip keičiamas pasaulis.
