Ričardo Doveikos
dienoraštis

Ankstyvas rytas. Šeštą valandą suvalgome pusryčius ir leidžiamės į kelionę. Vėsoka, bet po dviejų valandų kelio oras pradeda įkaisti ir danguje, visą dieną, sandūroje išlieka saulė ir debesys. Sausasis, žiemos periodas. Afrika nuostabi savo gamta. Ir nesvarbu, kad dabar ji skurdi, nes karaliauja sausra, tačiau mintyse isivaizduojant žaliąjį periodą supranti kokiomis spalvomis pražysta raudona Afrikos žemė. Nuostabūs peizažai, baobabų medžiai… pakeliui, kur tik koks miestelis knibžda žmonių gausa. Moterys su nešuliais ant galvų, vaikai, suaugusiųjų dėliojamos prekės pakelėje – saldžiosios bulvės, žabagų rišulėliai, medžio anglių maišai. Juk gal kas sustos, ką nors nupirks. O tai svarbu žinant, kad  procentai gyvena skurde, o procentai žemiau skurdo ribos, kuomet tenka isgyventi dieną su amerikos dolerio centais… aušta gyvybės ir vilties kupina diena.

Ši diena skirta reportažams, kuriuos globoja Donatas. Jam teks didžiųjų interviu dalis ir pirmoji patirtis Afrikoje.

Pirmasis aplankytas centras – ligoninė Čikuawa mieste. Oficialus susitikimas su ligoninės atstovais.  Kurie pristato veiklas ir kaip organizuojamas darbas. Čia pat, kieme, laukiamąjame, ant suoliuko ir ant žemės po medžiu laukiama gydytojo, laukiama sprendimo, išvados, nuomonės…Persipina skurdas ir eilės motinų su medžiagos glėbyje apsisiautosios savo vaikus. Tarsi dar vienerios įsčios regimybėje… pati saugiausia aplinka vaikui. Skvarbūs jų žvilgsniai, prašymas nusifotografuoti. Ne įdomumui, ne atrakcijai, bet žiniai Lietuvai, aukotojams. Veidas visada yra dėkingumo paveikslas. O akys dėkingumo siela. Visa tai labai atvira šiuose žmonėse. Jie tikri, tikri jų gyvenimai, istorijos, išbandymai. Bet tikra juose ir viltis bei ryžtas ir noras. Noras dėl vaikų, dėl ateities. Bet svarbu šiandiena. Svarbi ši akimirka, svarbus šis motinos susitikimas su gydytoju ir gauti vaisati, skaipai, reikalingas maistas vaikui. Patiems silpniausiems duodama riešutų košė. Ji soti ir maistinga, vitaminai ir sotumas. O juk to labiausia reikia vaikui. Po trumpo apsilankymo ligoninėje vykstame toliau.

Viso šiandien į vieną pusę nuvažiuojama apie tris šimtus kilometrų. Skurdžios bakuželės, molinukai šiaudiniais stogais, kažkaip sutinkama “civilizacija” – plytiniai statomi žemaaukščiai nameliukai ir gamtos sausros skurdumas. Bet, nebūtų tai kontrastų kraštas, kuomet sausroje atrandi nuostabiais žiedais pasipuošusius augalus. Ir nesupranti iš kur jie semia drėgmę. Gal tai ir yra pasitikėjimo ir atvirumo malonei ženklas? Kas žino… asfaltuotas kelias pavirsta važiavimu šalikėlėmis ir laukais, per išdžiuvusių upių vagas. Lietaus sezone čia bus sraunios upės, kurios net atskirs kaimelius nuo likusių kaimynų. O dabar – sausra ir tik akmenų žymės ženklinančios upės vagą. Dar kartą supranti kaip nepamainomi  tokioms misijoms geri automobiliai. Šiandien jie tapo ir mūsų greitąja vieną mamą su dviem mažyliais palydinčią į ligoninę.

Atvykstame į mažą kaimeliuką – molio lūšnynų bakužėles. Bet jos tarsi smaragdai sausroje ir gamtoje. Tik kartais savo didžiu bandantys “konkuruoti” su termitų pstatytais bokštais. Ispūdinga. Baobabai, molinukų lūšnelės ir termitų pilys… ožkos, karvės ir žasys pasitinka mus. Tiesa vienas šuo, o vat kačių dar neteko matyti… Bet tik įvažiuojant misijos kolonai į kaimelį  iš lušnelių pasipila vaikų gausa ir erdvė prisipildo šurmulio ir klegesio. Juk mes jiems įdomūs – balti ir kitokio sudėjimo. Vaikų žingeidumas užburiantis. Bet ir pirmasis atsargumas ryškus. Jie stebėtojai, pamažu vis mažinantys atstumus visame kame. Priėjime, žaidimuose, bandymuose bendrauti. Tikri gamtos vaikai. Dėmėsingi, mąstantys, atsargūs ir ryžtingi, atkaklūs ir baikštūs. Bet atviri. Atviri ir laukiantys. Taip, laukiantys GALIMYBĖS.

Kol vyksta pasiruošimo darbai filmuoti siužetus, tampame vaikų apsupti. Vaikų sukeliamame chaotiškume yra didžiulė tvarka ir vaidmenų pasiskirstymas bei autoriteto subordinaciją. Žinojau, kad atvežtas lauktuves galima paduoti tik per atsakingo žmogaus rankas. O jis, atsiklausia vaikų, kuris vyriausias, paaiškina, kad tai visiems skirti dalykai bendram naudojimui ir tik išgirdęs vaikų pritarimą, kad suprato ir laikysis taisyklių, perduoda atvežtas dovanas. Įtraukiame vaikus į bendrą veiklą, pamokome prisipūsti kamuolius, o padalinus oro balionus, spalvų gama dar labiau išryškėja skurdume ir pilkumoje. Vaikai tampa žėrinčiais smaragdais. Juk ir skurdas gali būti orus, nepriteklius niekada nėra netvarkos ar apsileidimo ženklas.

Man labai įstrigo pastebėtas amžiaus grupių pasidalinimas. Berniukai žaidžia futbolą, bet mergaitės net nesiveržia į jų gretas. Pagarba? Baimė? Žinojimas, kad nepriims kartu žaisti? Pripažinimas, kad berniukai stipresni? Nežinau… ir nebūtina žinoti. Svarbu tai, kad kiekviena amžiaus grupė paprašo sau kamuolio. Tap ir gaunasi – du kamuoliai berniukams, vienas jaunimui ir vienas mergaitėms. O pučiami muilo burbulai kelia visiems ypatingą juoką ir susidomėjimą. Kaip per mažą ertmę, pamirkius skystyje gaunasi išpūsti nuostabius burbulus bet laikinus, kurie sprogsta bet kokio sutikto daikto prisilietime. Kaip ir šių vaikų tikrovė atsimuša į alkanumą, skurdą ir miegą molio grytelėse. Bet skambus juokas, žaismas ir krykštavimas suteikia džiaugsmo ir prasmės, kaip ir muilo burbulo raibuliavimas saulės spinduliuose. Vaikų vaikystė…

Su visa komanda vykstame į ligoninę, kurioje bus atlikta medicininė apžiūra Donato globojamos istorijos mažyliams. Vykstame keliu be kelio… ligoninės kiemas, šalia vandens kolonėle. Moterys penkis kartus per dieną ateina pasiimti vandens. Tiksliau pripumpuoti rankomis plastikinius indus. Juose gali tilpti ir iki penkiasdešimt litrų vandens. ir… pripildytus indus dedasi ant galvos ir keliauja gyvbės vandens piligrimai link savo lūšnelių. Pabandėme padėti pumpuoti vandienį… jo…. patirtis tokia, kad savaitę papumpavus kelis mėn galėtumei neiti į jokius sportus. Ir tokį sunkų darbą atlieką moterys. Vaidmenų ir darbo pasisikirstymas…. Gal todėl čia esančios moterys, sulaukusios senatvės ir turi rimtų stuburo, kaklo ir ankstyvaus kūno susidėvėjimo problemas…

Po gydytojo patikros grįžtame atga į kaimą. Surengiame su vaikais futbolo rungtynes. Pasidalina komandos. Su Donatu tampame grupių kapitonais. Pabandėme įsižiūrėti į savo komandos narius, įsidėmėti juos… be jokių šansų. Visi juodi ir visi vienodi:) Nusprendėme, kad tie, kurie stipriausiai veršis link vartų ir bus priešininkų komada. Trys nulis laimi Donato grupė. Nesvarbu. Svarbu, kad žaidėme kartu. Tik teko labai jau žiūrėti spiriant kamuolį nepataikyti į vaiko basas kojas. O jie judrūs kaip skruzdėliukai…

Kol vyksta istorijos filmavimas, kartu su Virginija tampame vaikų auklėtojais ir kokias keturias valandas tenka organizuoti veiklą su vaikais. Įspūdinga patirtis. Vaikų žingeidumas ir gebėjimas iš karto perimti mokymąsi stulbina ir nuginkluoja. Jie laimingi. O jei kokį žaidimą parodai ir bent vienam vaikui ant rankų jį padedi pakartoti, tai iš karto išsitiesia penkiolikos vaikų rankos ir prašymas – o dabar su mano rankomis pakartok… įspūdis, nuovargis, ir vaikų atsivėrimas atperką viską. Ryto atsargus apsižiūrėjimas į pavakare pavirto bendromis dainomis, žaidimais, rankų paspaudimais ir tiesiog žiūrėjimu vienas į kitą. Jie jautėsi gerai, laimingi ir tikrai galintys būti žaidžiančiais vaikais. Kartu šokome, dainavome, skandavome ačiū Lietuva ir zikomo Afrika (ačiū Afrikai). Bandai stebėti juos ir galvoji kaip svarbu, kad mūsų vaikai jaustūsi laimingi ne nuo daiktų, žaislų gausos, bet nuo galimybės būti kartu, bendrauti. Matyt retas mūsų šeimų vaikas moka tai nuoširdžiai džiaugtis smulkmena. Paprasta, nuo žemės pakelta smilga, kuri susipina į plaukus ir tampa nuostabiais rezginiais ant galvos. Jiems pakanka ir tokių dalykų.

Stebint vaikus, atkreipiau dėmėsį į vieną kokių penkių metų mergaitę Rebeką. Ji ilgam išliks atmintyje. Protingas žvilgsnis, kukli ir neišsišokanti, mandagi ir ypatingai gabi. Nereikėjo jai ne vieno dalyko kartoti du kartus. Tiesiog tobula įžvalga ir gabumai. Išvažiuojant ji priėjo prie manęs ir Virginijos, atsisveikino, pamojavo ir žiūrėjo. Žvilgsnyje perskaityta gyvenimo knyga išlieka. Jei tik kas nors šiam vaikui suteiktų GALIMYBĘ mokytis, būti sočiai, ji tikrai kažkuom nustebintų pasaulį. Rebeka lieka įspaudas širdyje šiandieną ir tai giliai įsiskverbia į širdį. Kokia svarbi visų mūsų pareiga – suteikti galimybę. Rebeka, tikiu, kad tu būsi dideliu žmogumi. Juk mes galime būti neabejinagais ir atrasti galimybę paaukoti šiems vaikams. Tiksliau šiandien prisidėti prie jų ateities…

Vykstame namo. Temsta anksti. O žinant, kad tik devyni procentai šalies gyventojų turi elektrą, tai viskas grimsta į nakties glėbį. Šalia lūšnelių įsikūria laužai. Bus verdama miltų košė, ryžiai. Ir pirštukai godžiai formuos maisto kasnelius mažiemsvaikų pilveliams. Paskui tamsoje i nakties sapnų karalystę ant šiaudų tiesiai patiestų ant žemės. Ir pagalvėmis taps vaikų rankutės ir kaldromis skurdūs dienos apsiaustai ar apklotėliai… daug minčių. Daug vidinių išgyvenimų. Daug apie ką mąstyti ir liudyti sugrįžus.

Man ši diena suteikė vaikystės priisminimų bangą. Kuomet murzini lakstėme po kiemus, nenorėjome eiti valgyti, buvome, neturėjome daugybės dalykų, bet buvome patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Šiandien esu labi laimingas žmogus. Dar vieną dieną, kartu su vaikais išgyvenau ir savo vaikystę. Naktis apgaubia žemę, kad išauštų nauja dieną. Dieve, laimink šį kraštą. Ypatingai vaikus ir ateitį.

Ačiū, Afrika – zikomo Africa