Justės Arlauskaitės-
Jazzu dienoraštis

Kalnai ir upės, keliai ir dykumos, spalvos, pilna gyvybės aplinkui. Tokie buvo įspūdžiai iki šiandien, eilės liejosi laisvai. O dabar žodžius renku atsargiau, nes vos surenku savo mintis. Antra diena Malavyje yra absoliučiai kitokia negu vakar, absoliučiai nepanaši į nei vieną dieną, kurią jau nugyvenau. Jaučiu, kad viskas kitaip, o ir aš – jau kitokia.

Anskti ryte pajudame link vaikų ligoninės. Ten aplankėme dvynukų šeimą. Iš pirmo žvilgsnio linksmi vaikai, didelėmis akimis, žingeidžiai žvelgiančiomis į pasauli. Jų mama – smulkutė moteris, abu vaikus nešiojanti ant rankų ir bučiuojanti juos su tokiu motinišku rūpesčiu ir džiaugsmo ašarom! O džiaugtis tikrai yra kuo – šie berniukai dar nesenai buvo ant mirties ribos, tą liudija jų išsipūtę pilvukai, taip dažniausiai atsitinka iš bado. Juos sverianti seselė ploja rankomis – jie priaugo dar vieną kitą gramą! O galėjo viskas būti kitaip, jei ne žmonių pagalba, aukos ir atsidavimas.

Tokių vaikų yra daug, ne visi jie gali pasigirti gerėjančia sveikata. Iš pažiūros ligoninė atrodo lyg kaimo vila, niekuo neprimena pilkų, rūsčių sienų kaip yra mūsų ligoninėse, nėra tvyrančio vaistų kvapo, aplink laksto vištos, susėdę žmonės bendrauja, atrodo, viskas pakankamai pozityvu. Tačiau, kai pradedi su jais kalbėti, bendrauti, kai įsižiūri atidžiau, supranti, kad sienų jie neturi kaip ir vaistų kvapo ligoninėse, nes tiesiog neturi tiek vaistų. Kad higienos suvokimo irgi trūksta dėl elementarios edukacijos stokos, kad visiškai neaišku, kiek vaikų šioje ligoninėje išgyvens iki rytojaus… Dvynukai laipioja ant mano ir Donato nugarų, liečia mus, kartais nusišypso. Bijojau paimti juos į rankas, atrodo tokie gležni, tokie trapūs…

Vaikai čia visiškai kitokie – jie džiaugiasi rankos paspaudimu, tyliai, mandagiai šypsosi, beveik neverkia, atrodo mąslūs, ramūs. O iš tiesų jie yra labai nusilpę, kai kurie išgyvena didžiulį skausmą, prie kurio su laiku įpranta ir ašaros kartais nebetenka prasmės.

Iš ligoninės važiuojame į šeimos namus. Na, jei tai galima pavadinti namais. Kažkur smėlyne, kur aplinkui – nei gyvos dvasios, egzistuoja kaimas, kaip ir daugelis kaimų, nutoliusių vieni nuo kitų šviesmiečiais. Ten gyvena bendruomenė. Tokių komūnų galima pamatyti labai daug, jie bendrauja tik tarpusavyje, visi gyvena lūšnose arba paprasčiausiai miega ant žemės, nes neturi pastogės. Vaikai ryžius valgo rankomis, spardo kamuolį, kurį patys pasigamina iš… šiukšlių! Hierarchija pritrenkia – kiekvienas kaimas turi savo vadą, kurio privalo klausyti, nes jei kam nors duosi dovanų, tam žmogui bus ne pyragai – iš jo viską atims, kartais net labai žiauriais būdais. Nepriteklius, nepasidalijimas.. Maudome vaikus, žaidžiame su jais, o mintyse sukasi milijonas minčių: jie liks čia, pasaulio pakrašty, in a middle of nowhere (viduryje nieko), o mes grįšime namo, į savo komforto zonas, kur turime tiek daug, bet mums vis neužtenka…

Dvynukai apsikabina mamą, slaptai paliekame jiems reikalingiausių drabužėlių, čiulptukų, žaislų ir higienos priemonių ir traukiame toliau.

Kas įvyko vėliau, mane supurtė taip smarkiai, kad rodos žemė slydo iš po kojų… Aš supratau, kaip viena diena, viena istorija, vienas žmogus, viena kelionė gali pakeisti gyvenimą.

Kitoje ligoninėje randame ŽIV infekuotus vaikus, vaikus su odos problemomis, vaikus, kurie ant mirties ribos, nes tiesiog neturi maisto. Ir štai pamatau ją, tą moterį su vaiku ant rankų, ir tas akis, kurių nepamiršiu niekada gyvenime. Tos akys buvo kupinos beviltiškumo, apatijos, nebetikėjimo, skausmo ir vilties. Akys žvelgė į niekur, bedantė burna liūdnai ir lėtai tarė žodžius, silpnos senos rankos liūliavo kūdikį. Tai močiutė , kuri supuoja savo anūką – trijų mėnesių kūdikėlį, kurio mama mirė jį gimdydama. Geriausias dalykas, kurį patiria tas vaikas šiuo metu – gaunamas šlakelis pieno.. Jis laukia antro tyrimo, kuris patvirtintų, kad tikrai nėra infekuotas ŽIV…

Pradedu bendrauti su vaiko močiute ir ašaros byra upeliais. Gaila, graudu, pikta, apmaudu, apima visiškas siaubas ir isterija. Bandau valdytis, nes suprantu, kad, iš esmės, tie žmonės turėtų verkti, juk jiems skauda, jų gyvenimas yra sunkus, bet žmogiška empatija ir emocijos ima viršų, nebežinau, ką daryti, nenoriu, kad jie matytų mano ašaras, išbėgu, kvėpuoju… Mes čia, kad padėtumėme, kad suteiktumėme viltį, kad pasakytumėme kaip, kad dainuoja Donatas, „viskas bus gerai“…

Bandau tvardytis, vis galvoju apie tai, kad šie vaikai nesirinko, kur jiems gimti, kad nei vienas iš mūsų neturime taip gyventi ir kentėti skausmą, kaip keistai surėdytas pasaulis – vieniems daugiau, kitiems – mažiau, kitiems – visiškai nieko…

Šneku su savim tyliai ir suprantu, kad negalėjau net įsivaizduoti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Pamačius gyvenimą čia, iš arti, ne išgirdus iš vadovėlių, knygų, dokumentikos ar sausų faktų, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Atrodo, sugeri į save viso pasaulio skausmą… Bet stipriausia emocija, kuri mane aplankė yra dėkingumas. Kad galiu prisiliesti prie tų žmonių gyvenimo, kad kartu galime padaryti stebuklą. Kas mums yra kasdienybė, tiems žmonėms yra stebuklas.

Važiuojame į močiutės kaimą, kuris nuo ligoninės nutolęs apie 15 km. Murzini, bet be galo gražūs ir laimingi vaikai pribėga, sveikinasi, juokiasi. Tokie išraiškingi veidai, tokios tyros akys… Močiutė aprodo savo lūšnelę, ten nėra nieko. NIEKO. Betonas. Ji supa vaiką ant rankų ir aš galvoju, kas bus, kai jie grįš iš ligoninės ir turės miegoti ant to šalto betono grindų… Tamsu, purvas. Atrodo lyg filmo vaizdas… Juk taip negali būti, kažkokia anomalija… Bet tai yra realybė ir mes turime ją priimti tokią, kokia ji yra. Turime norėti ją keisti. Grįžę į ligoninę paaukojame pinigų tiek, kad užtektų metams pieno, kad sveiktų vaikai, paliekame būtiniausių drabužių ir išvažiuojame. Išvažiuoti sunku, žiūriu pro langą į tuos lakstančius vaikus ir spaudžia širdį. Galvoje sukasi statistikos skaičiai, priežastingumo teorijos, begalinis noras keisti ir keistis.

Visada jaučiau ir tikėjau, kad mūsų esmė ir savęs įprasminimas šiame pasaulyje – tai pagalba kitiems. Mirštančių vaikų čia – milijonai. Vaikų, kurie niekada neturės šeimos, namų, gal nesulauks rytojaus… O mūsų, pasauliečių, žemės gyventojų – tiek daug! Jei tik visi padėtumėme tiems vaikams, pasaulis taptų gražesnis, ypatingai – tų vaikų pasaulis.

Nejučia imu galvoti apie savo artimiausius žmones, kaip myliu juos, kaip bijau juos prarasti, kaip noriu apkabinti ir pasakyti „Ačiū, kad esame kartu, kad radome vieni kitus, kaip noriu jus saugoti“. Norisi kaltinti save dėl kiekvienos savo užgaidos, zyzimo, savęs kaltinimo, kad „galėjau daugiau“, dėl nenoro džiaugtis.

Kai per vieną dieną pamatai tokį kontrastų pasaulį, nebegali viskas likti po senovei. Aš žinau, kad UNICEF misija, tai yra mano nauja, tęstinė, viso gyvenimo misija. Ir anksčiau rūpinausi silpnesniais, dabar atrodo, kad dariau per mažai, žadu sau, kad stengsiuos dar labiau. Skatinsiu tą daryti savo aplinkoje. Gyvenimas niekada nebebus toks pats ir tai sakau sau be jokio liūdesio, tik su dideliu tikėjimu. Vilties tikrai yra, likimas yra mūsų rankose. Tų vaikų likimas. Kurkime jiems pasaką, leiskime jiems užaugti, užauginkime visi kartu dorus, laimingus pasaulio piliečius.

Šiandien iššskrendu namo, laukia darbai, koncertai, įrašas, įprastas ritmas… Nuovargis – įsišaknijęs, mintys chaotiškos, bet širdis – atvira, o siela – laisva. Ir tai yra svarbiausia, ką galėjau gauti dovanų iš gyvenimo. Šita kelionė mane supurtė ir išlaisvino. Ji skirta mums visiems ir tą sakau ne iš egoistiškų paskatų. Svarbu suvokti, kaip reikalinga yra pagalba kitam. Dėkoju likimui, kad mane atvedė čia, dėkoju už žmogišką misiją skleisti žinią apie šią kelionę. Palieku Afriką, bet mano širdis jos nepaliks niekada. Kažkur mano širdies žemėlapyje, pusiaujyje, pačiame centre , bus įsikūrę Malavio vaikai.

Svajokime ir nepamirškime, kad ir patys esame kažkieno vaikai. Ir kad kadaise kažkas pildė mūsų svajones.