Donato Montvydo
Dienoraštis
Misija Malavis. Antroji diena
Donatas Montvydas dalinasi savo mintimis po antrosios misijos Malavyje dienos, kurios metu susipažino su šeima, kurioje auga šeši vaikai:
„Iš antros dienos UNICEF misijoje Malavyje man labiausiai įsiminė futbolas. Malavio vaikai tokie greiti ir judrūs, kad sunku paskui juos suspėti, bet… aš ir mano komanda laimėjome prieš Ričardą ir jo būrį 3-0, “sausai”. Nugalėjome nepaisant to, kad Ričardas išmetė kamuolį į savo pusę. Tai mano komandai nesutrukdė laimėti. Be to, jis dar penkis kartus lietė kamuolį ranka. Pergalė prieš Ričardą – mano misijos pasiekimas. Didžiuosiuosi kiekvieną dieną (Pasakodamas apie futbolą, Donatas visą laiką juokiasi).
Be to, per laisvą laiką aš rodžiau vaikams savo turo nuotraukas, vaizdo klipus, savo šeimą. Jie žiūrėjo išsižioję, bet, matyt, vaikai stebėjosi ne tiek tuo, kad aš dainuoju, o dėl to, kad jie nėra matę tokių telefonų.
Vis dėlto didžiausias įspūdis man tas, kad šios dienos susitikimas su Malavio vaikais sugriovė mitą, kad jie labai nelaimingi vargšai, kaip aš maniau. Sakyčiau, kad iš jų net galima pasimokyti laimės… Na, gal ir negalima, bet man atrodo, kad jie laimingesni nei mes, nors mes turime sąlyginai viską.
Čia gyvenantiems žmonėms reikia trijų elementarių dalykų, kurie nuo jų nepriklauso, o priklauso nuo pinigų. Tai maistas, medicina ir mokslas. Nuo to priklauso jų gyvybė ir ateitis. Tačiau nors ir neturi šių dalykų, atokiame Malavio kaimelyje sutikti žmonės man nepasirodė nelaimingi. Jie man įvardijo, kad jų laimės skalėje vaikai ir šeima užima pirmą vietą.
Man teko susipažinti su šeima, kurioje auga šeši vaikai. Išvydau tos šeimos dienos rutiną ir susipažinau su jų baimėmis. Viskuo pasidalino mama. Nors šeimyna gyvena tikrai skurdžiai ir vargingai, mama džiaugiasi kasdien galėdama matyti savo augančius vaikus. Tai yra svarbiausia jų laimės skalėje ir jie pagal tai laimę matuoja. Neturėdami medicinos, vaistų, švietimo, jie daro viską, kad išmaitintų šeimą ir kad turėtų vaikus šalia savęs.
Pasižiūrėkite, kaip Donatas Montvydas ir kunigas Ričardas Doveika su Malavio vaikais žaidžia futbolą.
Būnant šeimoje, man spontaniškai kilo mintys ir apie savo vaikus, savo šeimą. Galvojau, kas būtų, jeigu būtų. Nors suprantu, kad tautos neveltui atsiduria, kur atsiduria, aš puikiai suprantu, kad tas pats gali įvykti ir mano šalyje – karas, badas, cheminis ginklas… Tie vaidziniai man kilo ir jie sukėlė atjautą. Žinoma, klausantis tų istorijų, nesinori įsileisti svetimų žmonių energijos, reikia ją riboti. Tačiau mano misija – išklausyti. Dėl to klausiau mąstydamas logiškai, mažiau emociškai. Čia tokių šeimų labai daug ir jei tą jų nerimą bei stresą įsileisiu, žinau, tai pakenktų ir man pačiam. Bet labai svarbu suprasti, kad reikia veikti, organizuoti „bapkes“, nes čia tikrai reikalingi pinigai. O jei aš verksiu ar pratrūksiu ašaromis, vargu ar jiems padėsiu.
Sutiktos šeimos tikslas nebuvo mane sujaudinti. Jos tikslas – papasakoti mūsų žmonėms apie savo bėdas, o mano tikslas – patvirtinti jums visiems tų šeimų istorijas. O tas mano paliudijimas juk gali sumotyvuoti surinkti telefono numerį ir paaukoti tuos dešimt centų per dieną.
Kaip minėjau, šios dienos susitikimas man sukėlė atjautą, o man tai yra labai svarbi vertybė. Per atjautą atrandu ryšį su žmonėmis. Be atjautos tik paviršutinį ryšį gali užmegzti. Pirmiausia, ryšį su žmonėmis aš atradau per muziką. Muzika man yra forma, padedanti užmegzti tą ryšį, o kad jis pasiliktų turi būti vertingi faktoriai, kurie ryšį išlaikytų ir didintų. Į tuos faktorius įeina atjauta, atsakomybė, požiūris apskritai.“
