Donato Montvydo
dienoraštis

„Who can beat me? Nobody (Kas galėtų sudaužyti? Niekas).

Išlikau iki galo. Šiandien buvo paskutinė diena, praleista vienoje iš Malavio gyvenviečių. Tai ir buvo paskutinė šios kelionės stotelė. „Žalioj stotelėje, žvelgiu į kelio vingį“…

Gerai, grįžtu prie dienoraščio. Nepaisant to, kad diena priklausė Justei Arlauskaitei-Jazzu, aš, kaip džentelmenas, sekiau jai iš paskos ir ja rūpinausi. Kai ji verkė, aš ją raminau, kai norėjo muštis, priimdavau smūgius.

Šiandien gavau dovaną – galimybę grįžti pas dvynukus ir jų didelę šeimą, kurioje lankiausi pačią pirmą misijos dieną. Buvo labai smagu, nes šiame susitikime dalyvavo ir Justė. Mes kartu maudėme vaikus, su jais žaidėme ir stebėjome, kaip jie jaukiai bendravo, su mumis būdami vos kelias minutes, kol filmuojama namuko kieme ant patiesalo. Labai „faina“, kad antrą dieną nebereikia užmegzti santykio su žmonėmis, jie priima, šypsosi tau ir nebesivaržo. Man teko puiki galimybė palaikyti abu dvynukus, net mama atsipalaidavo, šoko, dainavo. Labai gera vyravo atmosfera, mes buvome kaip šeima. Dar smagiau, kad nuo pirmo susitikimo praėjus trims – keturioms dienoms, jau jautėsi dvynukų sveikatos pagerėjimas. Nuo tos dienos, kai juos svėrė prie mūsų akių, jie priaugo šiek tiek svorio. Taigi, tas maistelis, ta riešutų pasta duoda savo vaisių ir UNICEF tikslas – pasiekti kiekvieną vaiką – veikia. Labai džiaugėsi ir mama, ir mes.

Tačiau būdamas toje šeimoje, supratau vieną dalyką. Puikiai žinau, kad mes jiems viso labo turistai, tačiau tai manyje nė kiek nemažina džiaugsmo, kad tas maistas, drabužėliai ir žaislai, kuriuos jiems dovanojome, suteikė jiems tiek džiaugsmo. Atvykimas čia pasiteisino. Tikslas – ne susidraugauti, tikslas – juos suprasti ir jiems padėti, nes, bet kuriuo atveju, mums išvažiavus, šeima turės grįžti prie savo rutinos ir įprasto gyvenimo.

„Lyrinis nukrypimas“. Justė lagamine ką tik rado gabalėlį džiovintos duonos, kurį ten įdėjo mama. Mano mama irgi visada taip daro. Būna net piniginėje randu… Esu tikras, kad kunigas Ričardas Doveika didžiuosis mumis. Perduodame jam linkėjimusi ir siunčiame šventintos duonos.

Grįžtu prie esmės. Taigi, susitikimas su dvyniais vyko pirmoje dienos pusėje, o kartu tai buvo pirmos misijos dienos pratęsimas. Gera sugrįžti, nes tai buvo kažkas pažįstamo ir artimo. Man net kilo mintis, gal pasvajojimas, kad po kelių metų galima būtų čia sugrįžti ir pažiūrėti, kaip jie gyvena, kaip jiems sekasi, ar jiems pavyko.

Antra dienos dalis buvo skirta Justei. Tik spėk keisti servetėles ašaroms… Bet aš buvau įsitikinęs, kad ji taip reaguos, aš žinojau. Dėl to ir sekiojau jai iš paskos. Aš buvau pasiruošęs ją ant rankų išnešti, jei būtų nualpusi. Vakar susipykom, nes nesutikau apsikabinti. Dėl to šiandien bandžiau atpirkti kaltę (Donatas juokiasi).

Bet Justės čia emociškai nepagailėjo niekas… Turint omenyje, kad tai buvo pirma ir vienintelė jos diena, jos uždavinys buvo sunkiausias iš visų ambasadorių. Jai teko labai nemažai patirti. Ji papasakos daugiau, bet jos herojus – tas mažas vaikutis, kurio mama mirė dėl gimdymo komplikacijų. Vaizdas – vienas labiausiai šokiravusių šioje misijoje… Vaikas jau auga be tėvų. Tai skaudžiausia. Visiška tragedija vaiko atžvilgiu, nes močiutė tėvų neatstos, be to, ji net neturi ką valgyti… Buvom nuėję į močiutės lūšnelę… Iš tiesų ten klaikus vaizdas. Baisu.

Šiandien diskutavome su Juste ir supratome, esame labai dėkingi UNICEF, kad jie mums suteikė galimybę čia būti, nors UNICEF vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė-Staniulėnė mums dėkojo. Ji suteikė galimybę tapti misijos ambasadoriais, už tai mes esame labai dėkingi. Man buvo suteikta galimybė padaryti kažką naudingo ne tik savo šeimai, bet ir tiems, kurie yra kitame pasaulio krašte. Juk kai kurie žmonės net klaustų, kodėl aš čia atvažiavau? Dažnai stengiuosi kam nors išpildyti svajonę, padėti, dažnai važiuoju pas onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, bet esu labai atviras pasauliui, todėl labai džiaugiuosi, kad UNICEF pasirūpino ir tuo, kad dabar būčiau Malavyje. Man buvo suteikta dar viena gerumo galimybė.

Jau greit trauksime namo ir aš laukiu susitikimo su savo šeima. Labai, be galo.. Matant tuos vaikus, priartėjau prie prigimtinės prasmės, kodėl čia esu. Tai „suėjo“ į artimiausius žmones. Čia nėra akopolių ir megų. Tad susikoncentravau į svarbiausius dalykus . Labai pasiilgau namų.

Tačiau jau matau ir jaučiu, jog ilgėsiuos ir pasiilgsiu šios kelionės. Prisminsiu ją. Tikiuosi, kad ne vienintlė tokia, nors sunku bus surasti analogų.

Tikiuosi, kad po šios misijos visi ambasadoriai susitiksime, nes užmezgėme gražų ryšį. Be to, kai kurie dalykai čia buvo nesuplanuoti. Pavyzdžiui, po susitikimo su mano herojumi Mande, mes visi pritarėme, kad norime prie jo mokslų prisidėti, o visko suplanavimas čia reikalauja užklasinės veiklos.

Šios misijos dalyviai suteiks jam galimybę pabaigti mokslus, padės išpildyti jo didžiausią svajonę ir tapti mokytoju. Tai labai gera žinoti. Atrodo, vien to užtektų, kad pateisintumei šią misiją.

Pati misija buvo labai intesyvi, tikrai pavargome, nes keldavomės labai anksti. Viešbutį palikdavome šeštą ryto, neturėdavome net pietų. Kai nėra galimybių pavagyti, tai ir nesuki sau galvos, esi pasiruošęs aukotis.

Po šios misijos atsivežu tokią žinutę sau ir kitiems. Pradėkime rūpintis ne tik artimaisias, bet aplinka ir žmonėmis, kurių nepažįstame. Jei tau svarbi tavo gyvybė, turi suprasti, kad ir kito gyvybė yra lygiai tiek pat svarbi. Mes negerbiame gyvybės… Mes jos nevertiname, nes esame pasinėrę į paviršutiniškus dalykus, kurie neleidžia įvertinti to, ką turime. Vertinkime vienas kito gyvybę.“