Maisto krizė Malavyje
Vienos šeimos istorija
2016 metais aplankėme kaimiškas Malavio vietoves, patiriančias didžiausią sausrą per paskutinius 50 metų. Doreen Matonga iš Unicef Malavyje aiškinasi, kaip vienai šeimai sekasi susidoroti su krize.
Susipažinkite su Dezmata šeima
Jolita Dezmata yra ūkininkė. Jos vyras mirė prieš ketverius metus, palikdamas ją vieną prižiūrėti šešis jų vaikus. Nuo tada kai vyras mirė gyvenimas apsunko, nes ji turi ir išlaikyti ūkį, ir rūpintis vaikais. Vienas iš sūnų kartu su žmona ir dviem vaikais neseniai grįžo iš kaimyninio Mozambiko dėl maisto trūkumo, su kuriuo ten susidūrė. Jo vienerių metukų dukra, Konja, kenčia nuo itin didelio maisto trūkumo.
„Jos motinai dabar 15” – sako Jolita. “Jie grįžo prieš 4 mėnesius, nes jiems reikėjo pagalbos rūpinantis Konja.”
Nuo praėjusių metų galo Konja nenustojo viduriuoti. „Jiems sugrįžus pastebėjau, kad jos sveikata prasta dėl viduriavimo” – sako Jolita. “Ji buvo silpna ir išsekusi, todėl nusprendžiau nugabenti ją į Dolo sveikatos centrą medicininei priežiūrai.”
Vienerių metukų Konja, kenčianti dėl neprievalgio, yra viena iš daugybės vaikų, paveiktų siaubingo skurdo ir bado, paplitusių Chikwawa regione Malavyje.
Unicef/Malawi
Gyvybes gelbstinti mitybos programa
Sveikatos centre Konjai iškart buvo pradėta taikyti mitybos programa, kurios metu ji buvo maitinama specialiu iškart naudoti tinkamu terapiniu maistu. Tai toks maistas, kuris gali būti valgomas iškart ir kurio nereikia maišyti su vandeniu. Nors šis maistas padeda, tačiau tai yra tik laikinas problemos sprendimas, nes jos namuose maisto vis vien stipriai trūksta. „Mes esame gyvi vandens lelijų dėka” – sako Jolita. „Negalime sau kasdien leisti turguje nusipirkti kukurūzų.”
Kadangi kukurūzai Jolitos šeimai neįperkami, ji kasdien keliasi 4 val. ryto ir su kitomis kaimo moterimis eina 25 km. Kelionėje joms tenka pereiti krokodilų knibždančią Shire upę, kurioje moterys renka vandens lelijas, o grįžusios vėlai vakare iš jų gamina vakarienę.
„Tai baisu. Upėje yra daug krokodilų, bet mes neturime pasirinkimo” – sako Jolita. „Aš negaliu leisti savo vaikams ir anūkams mirti iš alkio vien dėl krokodilų. Aš turiu būti drąsi. Šiuo metų laiku vandens lelijų yra nedaug ir nežinom, kas bus, kai jos pasibaigs.”
Jolita prisimena laikus, kai jos vyras dar buvo gyvas. „Mums niekada nėra taip buvę, kad kuris nors iš mūsų vaikų kentėtų dėl maisto stygiaus. Mes turėdavome pakankamai maisto, bet paskutiniai du metai buvo blogi, galbūt dėl besikeičiančio klimato.“
Konja miega kol jos močiutė gamina pietums vandens lelijas, kurios prasidėjus sausrai yra vienintelis joms prieinamas maistas.
Unicef/Malavis/2016
