Ekonominės politikos ir socialinės apsaugos reakcija į ankstesnes krizes. Pagrindinės žinios

Pradinis » Ekonominės politikos ir socialinės apsaugos reakcija į ankstesnes krizes. Pagrindinės žinios

Per pastaruosius du dešimtmečius sveikatos ir ekonomikos krizės turėjo rimtų padarinių vaikų ir šeimų gerovei – jos paveikė pajamas, sveikatą, švietimą bei priežiūrą, darbą ir saugą. Kai šeimos ir vaikai vargsta, socialinės raidos ir ekonomikos sulėtėjimas gali būti gilus ir sunkiai įveikiamas.

Naujajame UNICEF tyrimų biuro „Innocenti“ atliktame tyrime apibendrinama, kaip nuo 2000 m. fiskalinės ir socialinės apsaugos sistema reaguoja į sveikatos pandemijas ir ekonomines krizes. Tyrimo rezultatai:

  • Ribotas kiekis įrodymų apie sveikatos pandemijų eigos planavimą ir reakciją į jas rodo, kad tai nėra orientuota į vaikus, nes trūko vaikams palankių strategijų ir politikų.
  • 2007–2008 m. pasaulinės finansų krizės metu iš pradžių išaugo fiskalinės paskatos ir įstatymais numatytos socialinės paramos bei draudimo aprėptis tose šalyse, kuriose gaunamos didelės ir vidutinės pajamos.

Šalys, kuriose gaunamos mažos pajamos, įvedė laikinas socialines išmokas bei viešųjų darbų programas ir tuo pačiu didino mokyklų maitinimo programų apimtį. Skatinimo priemonės dažnai buvo nevienodos, o daugiausia dėmesio buvo skiriama pramonei, kurioje dominuoja vyrai. Po ilgesnio taupymo etapo pastangos sušvelninti poveikį šeimoms buvo dedamos tik trumpą laiką, o tai labai paveikė vaikus.

  • Vienkartinės skubios grynųjų pinigų išmokos įprastai buvo taikomos reaguojant į stichines nelaimes. Grynųjų pinigų išmokos retai būdavo ilgalaikės.
  • Silpnos socialinės apsaugos sistemos ir mažos pajamos apribojo reagavimo galimybes šalyse, kuriose gaunamos mažos pajamos. Aukštas neoficialaus darbo lygis ribojo socialinės apsaugos aprėptį ir vyriausybių biudžetus.
  • Įrodymai patvirtina, kad krizių ir griežto taupymo metu nelygybė didėja, ir pabrėžia, kad socialinei apsaugai tenka svarbus vaidmuo ją švelninant.

 

Socialinės politikos reakcija į krizes ir jos poveikis

Išvados (apibendrintos pirmiau) rodo, kad taikomos fiskalinės paskatos mažina skurdą ir apsaugo šeimos pajamas, nors kai kur jos daugiausiai taikomos tose srityse, kuriuose dominuoja vyrai. Taupymo priemonės daro neigiamą poveikį vaikų priežiūrai, psichinei sveikatai, užkrečiamųjų ligų augimui ir saugai, nes išauga benamių skaičius ir nusikalstamumas.

Socialinio draudimo programos saugo šeimas ir vaikus, užtikrindamos sveikatos priežiūros prieinamumą ir saugodamos turtą bei žemės ūkio produkciją. Nedarbo draudimas mažina skurdą, bet taip pat gali prisidėti prie ilgalaikio nedarbo. Socialinės išmokos turi platų teigiamą poveikį vaikų ir šeimos gerovei, kuris gali išlikti ir ilgesnį laiką, ypač šalyse, kuriose vyrauja mažos ir vidutinės pajamos. Tačiau tam įtakos turi tikslinis taikymas, aprėptis, perdavimo vertė ir trukmė. Išlaidos socialinėms paslaugoms sumažina vaikų mirštamumą ir padidina galimybes įgyti išsilavinimą. Tačiau mokyklų subsidijos gali sumažinti mokyklų finansus, o stipendijos gali sumažinti nuosavą kapitalą suteikdamos naudą labiau pasiturintiems.

Užimtumo programos mažina skurdą, nedarbą ir blogą psichinę sveikatą šalyse, kuriose vyrauja didelės pajamos. Nors programos mažino skurdą šalyse, kuriose gaunamos mažos ir vidutinės pajamos, vidurinio mokyklinio amžiaus vaikams skirtos užimtumo programos mažino lankomumą mokyklose.

 

Pamokos reaguojant į COVID-19

Kad poveikis būtų tvarus, reaguojant į krizes dėmesys turi būti kreipiamas į vaikų pažeidžiamumą ir lyčių nelygybę.

Planuojant pandemijų eigą ir kuriant socialinės apsaugos programas, apie vaikus dažnai pagalvojama pavėluotai. Krizių metu dažnai padidėja lyčių nelygybė, nes moterys praranda darbą, įgyja papildomų priežiūros pareigų ir gali patirti smurtą dėl lyties.

Ekonominės paskatos suteikia galimybę išplėsti ir sustiprinti socialinę apsaugą.

Ankstyvieji duomenys rodo, kad šalys, kurios po 2008 m. krizės didelį dėmesį skyrė socialinės apsaugos stiprinimui, yra geriau pasirengusios įveikti dabartinę krizę. Šalyse, kuriose vyrauja mažos ar vidutinės pajamos, trumpalaikės nepaprastosios socialinės apsaugos reakcijos į COVID-19 vėliau gali būti išplėstos į nuolatines programas arba gali būti grandis, sujungianti jas su esamomis nuolatinėmis programomis.

Socialinės apsaugos programos turi būti teisingos ir integruojančios.

Reaguojant į krizes skurstantieji, gyvenantieji ant skurdo ribos ar neoficialūs darbuotojai dažnai neįtraukiami į tikslinę grupę, nors ir labai tikėtina, kad jie pateks į skurstančiųjų gretas. Šalys turėtų ieškoti universalaus požiūrio arba bent jau nukreipti dėmes į visas pažeidžiamas grupes ir naudoti platesnius apibrėžimus.

Vykdant taupymo politiką (jei ją ketinama įgyvendinti) derėtų vengti tolesnio nelygybės įsitvirtinimo, keliančio pavojų daugelio šeimų ir vaikų gyvenimo lygiui ir gyvybėms.

Siekiant Darnaus vystymosi tikslų, turi būti išlaikomi politiniai įsipareigojimai, todėl labai svarbu, kad būsimos politikos apsaugotų pažeidžiamiausias šeimas nuo griežto taupymo priemonių.

Turi būti stiprinamos sveikatos sistemos.

Tai turi būti daroma tiek prieš krizes, tiek per jas – siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą visiems, ypač nėščioms moterims, žmonėms, jau sergantiems tam tikromis ligomis, ir mažiems vaikams, kuriems teikiama prevencinė priežiūra tam tikrais raidos etapais (pvz., skiepai).

Integruotos socialinės apsaugos sistemos labai svarbios.

Tokios sudėtingos krizės kaip COVID-19 reikalauja daugialypių sprendimų. Šalys turi pradėti integruoti socialinę apsaugą į tokias paslaugas kaip sveikatos apsauga, socialinis darbas ir vaikų apsauga, kad būtų patenkinti daugialypiai ir kelių kartų poreikiai.