Donato Montvydo
Dienoraštis
Misija Malavis. Pirmoji diena
Rugpjūčio 19 d. iš Vilniaus Į Malavį kartu su kitais UNICEF gerumo misijos „Už kiekvieną vaiką“ dalyviais išskridęs Donatas Montvydas dalinasi savo pirmaisiais įspūdžiais iš šios skurdžios šalies:
Pirmiausia, tai buvo labai intesnsyvi ir varginanti paros laiko kelionė. Ji išsekino dėl to, kad visą laiką mums teko praleisti arba ore, arba sausakimšuose oro uostuose, kur daug žmonių ir triukšmo. Iš Viniaus skridome į Frankfurtą. Ten skrydžio į Etiopijos sostinę Adis Ababą laukėme maždaug penkias valandas. Pasivaikščioję po šį oro uostą leidomės į Malavį, kur sustojome sostinėje Lilongvėje. Ten kaip kokiame autobuse laukėme, kol vieni keleiviai išlips, nauji įlips ir keliausime dar piečiau – į Blantairo miestą. Mums Lilongvėje net neleido išlipti iš lėktuvo. Taigi pirmas įspūdis apie prasidėjusią UNICEF misiją – kelionė į Malavį buvo labai ilga.
Jau leidžiantis į šitą nedidelę šalį pietų Afrikoje pro lėktuvo langą buvo matyti, kad ją kamuoja milžiniška sausra – išdegę ištisi plotai, kai kur mirę net milžiniški medžiai. Be to, iš oro nemačiau asfaltuotų kelių, tik mažytės pašiūrės, todėl supratau, kad patekome į kraštą, kuriame iš tikrųjų mažai civilizacijos.
Oro uoste mus UNICEF komanda pasitiko su trimis džipais. Tiesą sakant, man norėjosi į juos kuo greičiau įsėsti. Tie džipai tarsi su neperšaunamais stiklais kaip kokiems diplomatams. Nepažįstamoje vietoje įsėdęs į tokius džipus, jautiesi labai saugus. Su jais apie pusvalandį važiavome į viešbutį, mes pravažiavo Blantairo miestą. Pamatėme tikrą miesto veidą – turgelius, susibūrimus.. Matėme kaip vaikai gatvėse žaidžia. Tai visiškas gatvės gyvenimas, kur niekas tikrai negalvoja, kaip atrodo. Čia žmonės galvoja apie išgyvenimą, kaip gauti pinigėlių tai dienai ir kaip nusipirkti maisto. Jų prioritetai visai kitokie nei Lietuvoje.
Kažkuria prasme žiūrint į vaikus gatvėse atrodo, kad jie kaip laukinukai, žvėreliai. Važiuojant link viešbučio pasijaučiau nesaugiai ir tada mane „už širdies griebė“, kai pradėjau galvoti apie savo šeimą… Kas būtų, jei pamatyčiau savo vaikus tokioje aplinkoje? Žinau, kad man būtų labai didelis stresas. Labai džiaugiuosi, kad mes Lietuvoje turime galimybę vaikams sukurti gerą ateitį. Galvojau ir apie tai, kad čia vaikai vietoje to, kad galėtų gilintis į savo talentus, svajones, gabumus, tikslus, jie realiai praleidžia dieną ieškodami maisto, uždarbio ir ką apsirengti.
Atvykęs į viešbutį įsitikinau, kad Lietuva tikrai turi kuo didžiuotis, t. y. bene geriausiu interneto ryšiu visame pasaulyje. Čia jo beveik nėra, užtrukome kelias valandas, kol galėjome prisijungti. Bet šią problemą mums išspręsti padėjo UNICEF koordinatorės, kurios dar ir išdėliojo savaitės dienotvarkę ir papasakojo, kaip dirba UNICEF, kas organizciją vienija, koks mūsų tikslas šioje misijoje ir ką aplankysime. Išmokome du žodžius malavietiškai: mori buandži ir zikomo. Pirmuoju sveikinsiuosi su Malavio gyventojais, antruoju jiems galėsiu padėkoti.
Prasideda intensyvi savaitė
Šįryt kėlėmės pusę šešių ryto, pusryčiavom šeštą, o pusę septynių išvykome į pirmą susitikimą su šeimomis. Esu nusiteikęs „gerti“ informaciją, vaizdus, pojūčius, noriu išgyventi viską, ką čia pamatysiu, ir jokiu būdu nenoriu atsiriboti. Atvykau čia su mintimi pasinerti į viską ir maksimaliai tai išgyventi. Bet dar nežinau, ar mane šios patirtys šokiruos, nes mano vaikystė irgi nebuvo rožėmis klota. Taigi manau, kad su visu tuo, ką jau gyvenime esu patyręs, matęs ir sužinojęs, aš nelabai tikiu, kad mane dar galima labai nustebinti. Man Afrikos problemos – ne naujiena. Todėl labiau galvoju ne apie šokus, o apie tai, ką čia galiu padaryti.
Tapk pastoviu UNICEF rėmėju.
1469 – siųsk žinutę su žodžiu VAIKAMS.
Tik 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.
