Virginijos
Kochanskytės
dienoraštis

Misija Malavis. Antroji diena

Pradinis » Padedame vaikams išgyventi Malavyje » Virginijos Kochanskytės dienoraštis: Antroji diena

Pusę šešių pažadino laikrodžio skambutis. Taip nesinorėjo keltis. Bet mamos išugdytas pareigos jausmas išvertė iš lovos. Pusryčiams kiaušinienė, kava ir susipažinimas su intensyvia dienos darbotvarke. Leidomės kelionėn į Malavio pietinę dalį. Ritomės per nuogus kalnus gan ilgai. Kun. Ričardas Doveika ir Donatas Montvydas savo telefonais gaudė vaizdus pro langus, o aš juos fotografavau akimis. Neišsitrins, nepasimes – visam laikui įsirašys į širdies atmintinę.

Ir vėl – pakelėse stovintys, tupintys ir į kelią ilgesingai žvelgiantys vaikai. Ko jie laukia? Ko tikisi? Kokios malonės? Kad jų kas pagailėtų? Kad  iš dangaus pasipiltų dangaus mana ir juos visus pasotintų?… Ar ateitų žmogus ir nusivestų juos į pasakų šalį?…

Šiandien buvo filmuojamas Donato siužetas. Pakeliui apsilankėme pagrindinėje Chokwe rajono poliklinikoje su mandagumo vizitu. Vadovas pasidžiaugė vietos UNICEF pagalba, o mums nuoširdžiai padėkojo už pasiryžimą padėti spręsti jų skurdžią situaciją medicinos srityje.

Po kelių valandų pasiekėme  kaimą, kuriame gyvena daugiavaikė šeima, kovojanti už vaikų išgyvenimą. Vos mums sustojus, vaikai, lyg pamojus burtų lazdele,  pasipylė iš visų pusių būriais. Kun. Ričardas nudžiugino vaikus futbolo kamuoliais, muilo burbulais ir balionais. Ak, reikėjo matyti laimingus veidus ir žibančias akis. Sumirgėjo ryškios balionų spalvos, suvirpėjo ore muilo burbulai. Surengėme ir futbolo varžybas. Vaje, kiek džiaugsmo šūksnių, kiek klegesio… Tapo aišku, kad filmuoti bus sunku. Aš ir kun. Ričardas buvome įpareigoti padirbėti ,,apsauginiais“ – nuvilioti vaikus kuo toliau ir užimti jų dėmesį, kad Donatas su filmavimo grupe galėtų įsigilinti į malaviečių šeimos problemas ir viską jautriai nufilmuoti. Teko gan stipriai pasidarbuoti – drauge ir dainuoti, ir šokti, ir pasakas sekti, ir mankštą daryti, ir baletą šokti, ir sportuoti, ir vaidinti, ir eilėraščius deklamuoti, ir išmokyti oro bučinius siųsti, ir, pasidarius iš virvutės šokynę, per ją abiem su kun. Ričardu dar ir pašokinėti. Vaikų džiugus juokas skambėjo be perstojo. Mano ir kun. Ričardo juokas ritosi džiugiai jiems iš paskos.

Diena pilna vaikų juoko. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti. Užmiršus visus rūpesčius, su vaikais juoktis iš visos širdies. O dar, jei patikėsime psichologais, kurie teigia, kad juokas gamina vitaminą C, tai jo prisigaminome visiems metams! Su kun. Ričardu juokavome, kad bėdai prispyrus, galėtume išgyventi – sukurtume vaikų teatrą, surastume rimtų rėmėjų, kuriems gyvenime iki pilnos laimės trūksta geros nuotaikos, juoko, džiaugsmo gyventi ir keliautume po Afriką.

 

Pakelėje stovinti mergaitė iš Malavio.

Pasižiūrėkite, kaip nuotaikingai Afrikos vaikai sveikinasi su Lietuva.

UNICEF misija Malavis. Antroji diena. Virginija Kochanskytė bendrauja su mama ir jos mažyliu.
UNICEF misija Malavis. Antroji diena. Misijos komanda bendrauja su mamomis ir vaikais
Misijos dalyviai bendrauja su vaikais iš Malavio.
UNICEF misija Malavis. Antroji diena. Virginija Kochanskytė bendrauja Malavio vaikais.
Misijos dalyviai bendrauja su vaikais iš Malavio.
UNICEF misija Malavis. Antroji diena.
Vaikai Malavyje.
Vaikai Malavyje.
Mama su vaiku Malavyje.
Vaikai Malavyje.
Vaikas Malavyje.
Mamos su vaikais Malavyje.
Mama su vaiku Malavyje.
Mama su vaiku Malavyje.

Taip ir supranti, ko vaikai laukia pakelėje. Laukia žmonių, kurie turėtų jiems laiko: su jais draugautų, juos mokytų, žaistų, juoktųsi. Ir laukia ne tik Afrikoje, bet ir Lietuvoje. Jie nori gyventi drauge su tėveliais ir mamytėmis, o ne lūkuriuoti, kada jie  nuo darbų atsiplėš ir suras jiems laiko… Tad, ir sėdinėja vaikai pakelėse, laiptynėse – gal eis pro šalį geras žmogus: sustos, nusišypsos, paspaus ranką, kažką gero pasakys. Ir nušvis vaiko akys, veidą nutvieks šypsena, o širdį užlies pasitikėjimas pasauliu ir tikėjimas ateitimi, kurioje yra vietoms jam ir jo svajonėms. Just. Marcinkevičius eilėraštyje ,,Didumas“ dalinasi išmintimi: ,,Tai nuo tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto,/ nuo pagalvojimo balsu: turbūt, esu čia ne dėl savęs,/ turbūt esu čia dėl ko nors kito“.

Ne gailėti čia gyvenančių žmonių reikia, o jiems padėti. Tik 10 centų dienoje ne tik išgelbėtų vaiko gyvybe, bet ir suteiktų jiems galimybę mokytis, šviestis.

Tavo parama Malavio vaikams gali išgelbėti gyvybę

Paaukok šiandien